Laukiant didelio stebuklo dėkoti už mažus

Laukdami Velykų geresnio pašnekovo nei kunigas niekaip nesugalvojome. Nes norisi išgirsti išminties žodį iš tų, kurie moko mus būti geresniais,į kurių žodžius įsiklausome, nesvarbu, tikime Dievu ar nelabai. Tad džiaugiamės, kad savo dienotvarkėje rado laiko susitikti Jurbarko Švč. Trejybės parapijos vikaras, LSMUL Kauno klinikų kapelionas kunigas Sigitas Jurkštas, kuris, kaip pats sako, stengiasi savo dienotvarkei „dėl šventos ramybės“ paklusti.

Su kunigu kalbėjomės sukdami ratus po Jurbarko viešosios bibliotekos parkelį, kuriame jis ir vienas mėgsta pasivaikščioti. Džiaugiausi, kad galėjau pasikalbėti pačiomis įvairiausiomis temomis, o pašnekovas mano klausimais nei stebėjosi, nei pyko, priėmė juos su šypsena. Ir nusijuokė, kad jo, kunigo, dažniau ne apie Šventąjį raštą klausia, o apie kompiuterius, naujas technologijas. Apie tai jis išmano – ir man patarė, kokius konkrečius išmanius įrankius naudoti, norint visą garso įrašą, telefono diktofonu įrašytą, greitai ir paprastai paversti tekstu.

Reikia tik prieš mirtį?

Jurbarke kunigas Sigitas tarnauja jau metus. Sako, kad per tą laiką geriau pažinęs žmones, atsiradęs ryšys su parapijiečiais. „Mokausi jais pasitikėti, o jie manimi. Mokomės ir vieni kitiems atleisti“, – sako jis, su šypsena pridurdamas per tuos metus užmiršęs, kad visai šalia Jurbarko yra Rusija. Labiau jį neramina, kad Lietuvoje mažėja kunigų poreikis. Kunigo, pasak S. Jurkšto, dabar reikia tik per šventes, o dažniausiai – per laidotuves. Jis pats esąs dažniausiai kviečiamas pas mirštančius, sunkiai sergančius, sužeistus avarijose. Šypsosi, kad artimieji kunigą kviečia tiems, kas jau neturi jėgų atsisakyti, o lankydamas ligonius LSMUL klinikose iš jų pačių neretai išgirsta: „Aš dar nemirštu – man kunigo nereikia“.

Pašnekovas jaučia ir tam tikras ribas, kurias jo atžvilgiu brėžia parapijiečiai. „Viena vertus, smagu, kad ateina sekmadienį į Šv. Mišias, bet tuo ir baigiasi. Atbūti mišių laiką. Tik tiek – ir ne daugiau“, – sako dvasininkas, kuris norėtų, kad žmonės po mišių neskubėtų skirstytis, pasiliktų pabendrauti, pakalbėti apie tai, kas liūdina. Tiesa, jis dėl to nieko nekaltina, priešingai, sako manąs, kad pats dar nėra pakankamai arti Dievo, nėra tinkamai pasiruošęs, todėl reikia laukti ir ruoštis.

 Visą straipsnį skaitykite naujame „Mūsų laiko“ numeryje.