Krašto muziejuje bus priminta Bišpilio ir Surmino istorija

Jurbarko krašto muziejus imasi atgaivinti jurbarkiečių susidomėjimą Bišpilio piliakalniu bei įspūdinga jo istorija. Balandžio 21 dieną, 17.30 val., čia vyks susitikimas su jurbarkiečiu archeologu Vytautu Juškaičiu, kuriame žadama atsakyti į klausimą, ar balandžio 23-oji gali būti Jurbarko gimimo diena, plačiau papasakoti, kuo buvo svarbi ir kur stovėjo Kolainių pilis ir kas toks buvo Surminas.

Visa tai susiję su Bišpilio piliakalniu, kurį Jurbarko krašto muziejus nori atgaivinti ir populiarinti.  O ši idėja svarbi ir Jurbarke gimusiam, augusiam ir gyvenančiam archeologui Vytautui Juškaičiui. Vilniaus universitete baigęs archeologo bakalauro studijas, V. Juškaitis yra dirbęs Valdovų rūmuose, Trakų istorijos muziejuje, o archeologinį darbą visoje Lietuvoje dirba daugiau nei 20 metų. Yra atlikęs archeologinius tyrimus ir įvairiuose Jurbarko krašto objektuose, kultūros paminkluose: Panemunės pilyje, Kazikėnuose,  Jurbarko senojo miesto dalyje, Smalininkuose, Veliuonoje, Skirsnemunėje, Raudonėje, Raudonėnuose ir kt.

O kad atvykdami į susitikimą daugiau žinotumėte apie Bišpilį, išduosime, kad šio piliakalnio istorija išties nepaprasta. Žinoma, paties piliakalnio prakalbinti gal ir nepavyks, bet pasižiūrėti, kas yra išlikę rašytiniuose šaltiniuose, galima. Seniausias iš tų šaltinių – XIV a. pr. parašyta žymioji  Ordino brolio kunigo Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys. Būtent iš čia sužinome, kad kadaise ant Bišpilio stovėjo ne kryžiuočių, kaip kad buvo manyta, o lietuvių statyta pilis – Kolainiai, o Surminas buvo paskutinis šios pilies vadas, pasižymėjęs drąsa ir išradingumu. Kolainių pilis pirmą kartą paminėta 1290 m. balandžio 23 d., kai „brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo (jos) vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį“.

Pripažinkite, kad atkakli Kolainių pilies gynyba ir istorija, kaip prie Bišpilio vokiečiai savus palaikė lietuviais ir pabėgo iš mūšio lauko, niekuo nenusileidžia visiems žinomai tragiškai pasibaigusiai Pilėnų gynybai.

„Mūsų laiko“ inf.