Jurbarko ligoninė įspūdingai atšventė savo šimtmetį

Stebukladariai, kasdien darantys mažus stebuklus. Gerieji angelai, į kuriuos žmonės kreipiasi kai ką nors skauda. Ypatingos profesijos atstovai, kuriems lemta tarnauti žmonėms tarsi žvakelei degti. Tokie žmonės spalio 17-osios vakare rinkosi į Jurbarko kultūros centrą, kurio didžiojoje salėje vyko Jurbarko ligoninės 100-mečio progai paminėti skirtas šventinis renginys.

Apie tris valandas trukusi oficialioji šventės dalis, kurioje jautriai ir su meile pažiūrėta ne tik į Jurbarko ligoninės, bet ir krašto istoriją, neprailgo ir susirinkusius įtraukė nuo pat pirmųjų akimirkų. Šventiniame renginyje buvo ir įspūdingų vaizdo montažų, teatro improvizacijų, eilių, magijos triukų ir, žinoma, dainų. Pakalbėta apie didingą ligoninės praeitį, pagerbti buvę darbuotojai, prisiminti praeities bei dabarties iššūkiai, pasidžiaugta naujovėmis ir pasitelkus išmaniąsias technologijas drąsiai pasvajota apie ateitį. Ypatingos buvo ir dovanos, kurias, ligoninės pageidavimu, dovanojo svečiai – ligoninės erdves puoš, bendruomenę ir lankytojus džiugins šventinio renginio metu padovanotos M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos.

Istorija

Renginį pradėjo žinomas Veliuonos krašto dainininkas Naglis Mačėnas, pakvietęs susirinkusius sugiedoti Lietuvos himną bei tylos minute pagerbti jau Amžinybėn iškeliavusius Jurbarko ligoninės darbuotojus. Dideliame ekrane atgijo senasis Jurbarkas – istorinėse nuotraukose šiuolaikinių technologijų pagalba atgijo ir pastatai, ir žmonės. Į sceną įžengęs dainą apie tykiai tykiai tekantį Nemunėlį dainuojantis žinomas estrados dainininkas Antanas Šabaniauskas (įkūnytas to paties N. Mačėno), po kelerių metų pertraukos trumpam sugrįžęs į Jurbarką bevaikštinėdamas po miestą sutiko savo pažįstamą burmistro žmoną, akušerę Juzefą Gepnerienę (Gražina Martišienė). Ši ne tik A. Šabaniauskui, bet ir visiems žiūrovams papasakojo svarbiausias maždaug 1932–1933 metų naujienas: statomas Jurbarko ligoninės antrasis aukštasis, o naująjį pastatą projektavo garsusis architektas Karolis Reisonas; pastačius naują korpusą būsią 60 lovų, o vasarą ligoniai galėsią miegoti vadinamuose Perevičiaus nameliuose, pastatytuose pušyne, kurį ir pasodino pirmasis ligoninės vyr. gydytojas Povilas Perevičius; ligoninė būsianti moderni – su centriniu šildymu, ventiliacija, voniomis ir brangiai kainavusiu Rentgeno aparatu; statybos vykusios sparčiai – pradėtos 1931 metais, o baigtos 1932 ar 1933 metais...

Dabartis

Dabartin sugrąžino į sceną įžengę šventinio renginio vedėjai – žinoma žurnalistė Gerūta Griniūtė, kurios močiutė Gražina Grinienė kažkada dirbo Jurbarko ligoninėje, lydima mago Antono Lavrentjevo, pakvietę pasižiūrėti video filmą apie tai, kaip atrodo dabartinė ligoninė. Dabartinė įstaigos vadovė Rūta Lukšienė į susirinkusius kreipėsi eilėmis, parašytomis buvusio ligoninės vyriausiojo gydytojo Juozo Malinausko. Sveikinimo žodžius nutraukė ligoninės kolektyvas, apibėręs vadovę gražiausiais padėkos žodžiais ir įteikęs didžiulę raudonų rožių puokštę. R. Lukšienė savo sveikinimo kalboje prisiminė ir ligoninės istoriją, įveiktą kovido iššūkį, aptarė ir naujas ligoninės paslaugas, tokias kaip dienos psichiatrija.

Padėkos ir sveikinimai

„Mūsų tikslas buvo parodyti žmones. Visą ligoninės šimtmečio istoriją kuria žmonės“, – sakė R. Lukšienė, tą vakarą kartu su kolektyvu pagerbusi buvusius ligoninės darbuotojus. „Ligoninė nori atsidėkoti žmonėms, kurie yra svarbūs, kurie yra visas branduolys, dėl ko ir įvyksta stebuklai“, – sakė ji. Į sceną aidint audringiems plojimams pakviesti buvę ligoninės darbuotojai: vyriausiojo gydytojo pavaduotoja medicinos reikalams, gydytoja pulmonologė Birutė Kazakevičienė, buvusi vidaus ligų skyriaus vedėja, gydytoja Dalia Būtėnienė, vyriausiojo gydytojo pavaduotoja poliklinikai kardiologė Roma Pocienė, ligoninėje išdirbusi 43 metus, Chirurgijos ir ortopedijos traumatologijos skyriaus vedėjas, gydytojas Valerijus Zdornovas, Vidaus ligų skyriaus vedėja, gydytoja Violeta Ganusauskienė, Infekcinių ligų skyriaus vedėja, gydytoja Onutė Makūnienė, Konsultacinės poliklinikos vyresnioji slaugytoja Rasa Karalienė, Dantų protezavimo skyriaus vedėjas, gydytojas odontologas Jonas Levickis, buvęs medicinos technikos inžinierius Vytautas Duoba.

Sveikinimo žodžius medikų bendruomenei tarė ir rajono vadovai. Savivaldybės padėkos įteiktos ligoninės vyriausiajai gydytojai R. Lukšienei, vyriausiojo gydytojo pavaduotojai medicinos reikalams Vaidai Lukšienei, Reanimacijos-intensyvios terapijos ir operacinės skyriaus gydytojai anesteziologei reanimatologei Janinai Norkienei ir bendrosios praktikos slaugytojai Zitai Šimkutei, Konsultacinės poliklinikos gydytojai neurologei Alinai Diržiuvienei ir bendrosios praktikos slaugytojai Audrai Rožkienei, Klinikinės diagnostikos laboratorijos vedėjai, medicinos biologei Leonidai Matusevičienei, Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėjui, vidaus ligų gydytojui Česlovui Jonui Siaurusaičiui ir Psichosomatinio skyriaus bendrosios praktikos slaugytojai Irenai Kazlauskienei.

Nuo kunigo iki muziejininko

Kone valandą truko nesibaigiantis srautas svečių, norinčių oficialiai scenoje pasveikinti ligoninės kolektyvą su šimtmečiu. Ligoninės ir viso Jurbarko krašto bendruomenę su švente sveikino Seimo narys Ričardas Juška, Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Lina Šukytė-Korsakė, LSMU medicinos fakulteto dekanas prof. dr. Andrius Macas, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. Liutauras Labanauskas, Jurbarko rajono pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Remigija Mencienė, Veliuonoje veikiančios šeimos klinikos vadovas Arūnas Dungveckis, V. Grybo memorialinio muziejaus vedėja Rasa Grybaitė, Jurbarko klebonas Darius Auglys, paramos akcijos „Mano svajonė“ įkūrėjas Džeraldas Kiulkaitis, Jonavos ligoninės direktorius Gediminas Ramanauskas ir kt.

Čiurlionis ir Jurbarkas

Renginio vedėja G. Griniūtė ligoninės kolektyvui padovanojo ne paveikslą, o pianinu sugrotą M. K. Čiurliono kūrinį, priminusi istoriją kaip M. K. Čiurlionis su broliais Nemunu luotu į Jurbarką plukdė klebono užsakytą šv. Roko paveikslą. Ties Kaunu užplaukę ant rėvų nusprendė paveikslą toliau gabenti sausuma. Galiausiai M. K. Čiurlionio nutapytas šv. Rokas atsidūrė kitapus Nemuno esančio Kaimelio bažnyčioje, o G. Griniūtė pajuokavo, esą gal ir gerai, kad tapytojas į Jurbarką Nemunu neplaukė. „Nežinia, kaip būtų pasibaigę. Jurbarke tuo metu dar nebuvo ligoninės“, – šypsojosi renginio vedėja.

Pačiai Gerūtai ligoninė buvo ta vieta, kur ji užsukdavo vasarą, kai močiutė nusivesdavo dantų taisyti. Žurnalistė džiaugėsi, kad močiutė išmokė nebijoti adatų, pirštinių, instrumentų ir baltų chalatų, o svarbiausia – su dideliu atsidavimu ir pagarba mokė žvelgti į darbą. Vaikystės vasaras Jurbarke leisdavęs žinomas žurnalistas, buvusio ilgamečio ligoninės vadovo anūkas Skirmantas Malinauskas taip pat prisiminė pas Gerūtos močiutę dantis taisęs. Sveikindamas medikus S Malinauskas teigė esąs dėkingas ligoninei, nes jo seneliui darbas buvęs visas gyvenimas.

Teatras ir medikai

Jurbarko ligoninę su šimtmečiu pasveikino ir Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro režisierė Danutė Samienė, priminusi, kad būtent medikas Algirdas Paliukaitis įkūrė Jurbarke liaudies teatrą. Į teatrinį gyvenimą buvo įtrauktas ir J. Malinauskas, kuris su žmona Valerija lankė spektaklius, o jo bute rinkdavosi teatralai. Režisierė džiaugėsi, kad ir dabar teatre yra daug medikų, tarp kurių – ir ligoninės vadovė R. Lukšienė.

Prisiminimais tą vakarą dalijosi ir daugiau buvusių medikų artimųjų – vyr. gydytojo Povilo Perevičiaus, gydytojo Juozo Naujokaičio giminaičiai. Dabartimi šventinis renginys nesibaigė – pasvajoti apie ligoninės ateitį susirinkusius pakvietė scenoje pasirodęs tikras robotas, o ekrane nušvito išmaniosiomis technologijomis suprojektuota ateities ligoninės vizija.