Jurbarke į rezervą išlydėti Kęstučio bataliono kariai (video)

Įkvepiančiomis kalbomis į rezervą išlydėti karinę pratybą baigę kariai iš visos Lietuvos. Šiandien, 2026 m. rugpjūčio 28 d., Jurbarke įvyko iškilminga Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų bataliono karių išleidimo į atsargą ceremonija, žyminti sėkmingą devynių mėnesių tarnybos pabaigą. Ši diena tapo ypatinga ne tik patiems kariams, bet ir visam Jurbarko miestui, kurio gatves užtvindė šventinė rikiuotė ir palaikantys gyventojai.

324 kariai sėkmingai baigė nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Parengtasis rezervas oficialiai pasipildė šiomis naujomis ir paruoštomis Lietuvos kariuomenės pajėgomis. Šv. Mišios Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje pradėjo oficialią renginio dalį. Iškilmingas žygiavimas nusidriekė centrinėmis Dariaus ir Girėno bei Pamituvio gatvėmis. Jurbarko dvaro parkas tapo pagrindine kulminacijos vieta, kurioje karius sveikino artimieji, draugai ir miesto bendruomenė, svečiai iš kitų šalies miestų, atvykusių pasveikinti artimuosius karius.  Karius sveikino rajono meras Skirmantas Mockevičius, laimino į Jurbarką atvykęs Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. 

„Šiandien mūsų akivaizdoje su pradine karo tarnyba atsisveikina ir Lietovos kariuomenės rezervu tampa 324 kariai, kurie prieš 9 mėnesius pradėjo kario kelią Kkęstučio batalione. Būti Lietuvos kariu išskirtinė garbė, tačiau šią garbę dar labiau didina tai, kad šiandien dalis ši jaunų žmonių šalies gynėjais tapo savo noru ibei pasirinko tarnybą batalione pirmumo tvarka. Tai nepaprastai vertingas pilietiškumo ir patriotiškumo pavyzdys, kuriuo vertiname ir labai didžiuojamės“, - skambėjo žodžiai ceremonijos pradžioje. 

Įkvepiančią kalbą sakė geriausia bataliono kare paskelbta eilinė Meda Ramanauskaitė iš Klaipėdos. Tokio vardo ji užsitarnavo už iniciatyvą, aukštą motyvaciją, geriausius tarnybos rezultatus. Be to, tarnybos metu ji pasižymėjo kaip pavyzdinga ir sąžiningai pareigas atliekanti karė, vertinama ir pačių bendražygių. 

M. Ramanauskaitė: atėjome svetimi, išeiname kaip broliai ir sesės

„Pagaliau atėjo diena, kurios visi laukiame. Devyni mėnesiai, kurie pradžioje atrodė tokie ilgi, telpa į vieną prisiminimą. Prisiminimą apie šaltus rytus, nuovargį, pratybas, juoką, pasiilgtus namus ir žmones, su kuriais visa tai išgyvenome. Tačiau šiandien noriu kalbėti ne tik apie tai, ką patyrėme, noriu kalbėti apie tai, ką išmokome. Į kariuomenę kiekvienas atėjome skirtingai. Vieni čia atėjome savo noru, o kiti buvo pašaukti. Vienus atvedė noras išbandyti save, kitus pareiga, smalsumas ar tiesiog gyvenimo aplinkybės. Tačiau nepaisant to, kaip čia atsidūrėme, šiandien visi stovime visi kartu. Aš atėjau su nemažai abejonių. Bijojau, ar būsiu pakankamai stipri. Bijojau, ar pritapsiu. Ir būdama mergina turėjau baimę, kad turėsiu įrodyti, jog esu verta čia būti. Tačiau šiandien suprantu, kad kariuomenėje mūsų vertę lemia ne tai, ar esame vyrai ar moterys. Ją lemia tai, ar galime būti patikimi žmogui šalia. Ar galime atlikti tai, ką privalome, net kai sunku? Ar galime prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už savo komandą? Per šiuos devynis mėnesius supratau, kad būti kariu nėra vien greitai bėgti, žygiuoti ar ištverti bemiegią naktį. Tai disciplina, tai atsakomybė, tai pagarba žmogui šalia. Ir svarbiausia supratimas, kad kartais tavo stiprybė reikalinga ne tau, o žmogui, kuriam tuo metu sunkiau. Čia išmokome vieną labai paprastą dalyką. Nepalikti savų. Jeigu vienam sunku, padedame.

Jeigu vienas pavargsta, einame kartu. Jeigu vienam nepavyksta, nepaliekame vieno. Nes kariuomenė svarbu ne tik tai, kiek gali vienas žmogus. Svarbu, kiek gali komanda. Vienas momentas man ypač parodė, ką reiškia būti komanda. Kai vienam mūsų būrio kariui nepavyko išlaikyti fizinio parengtumo testo, vadai nusprendė, kad visas būrys kartu sportuos ir padės jam pasiruošti. Ir mes tai padarėm. Jis išlaikė testą, bet kartu sustiprėjo ir visas būrys. Vienas vieno žmogaus problema tapo viso būrio problema. Vieno žmogaus pergalė, viso būrio pergale. Man atrodo, tai ir yra viena svarbiausių kariuomenės pamokų. Iš pradžių buvome svetimi, o šiandien žinome, kad galime vienaip kitais pasikliauti. Būtent to, manau ir pasiilgsime labiausiai. Pasiilgsime žmonių bendro juoko, gitarų vakarų ir net tų akimirkų, kai visi kartu galvodavome, kada visa tai pagaliau baigsis. Tačiau šiandien suprantu, kad visi tie sunkumai turėjo prasmę, nes mes čia buvome ne tik tam, kad išbandytume save. Mes mokėmės būti pasiruošę ginti tai, kas mums svarbiausia: savo šeimas, savo namus, savo žmones ir savo tėvynę. Noriu atskirai padėkoti merginoms, su kuriomis su kelia jau kartu. Mūsų čia nėra tiek daug, bet kiekviena atėjome su savo istorija ir savo priežastimis. Per šiuos mėnesius kartu padėjome viena kitai, kai buvo sunku ir kartu įveikėme ne vieną iššūkį. Todėl šį įvertinimą noriu priimti ir kaip padėką visoms merginoms, kurios mane palaikė. Man didelė garbė šiandien pasakoti apie mūsų tarnybą iš merginos, kuri pati praėjo perspektyvos. Taip pat noriu padėkoti vadams už kantrybę, pamokas ir už tai, kad išmokėte net sudėtingose situacijose rasti vietos humorui. Noriu padėkoti mūsų šeimoms už palaikymą, kantrybę ir tikėjimą mumis, už tai, kad buvote šalia, net kai nebuvome šalia jūsų. Šiandien man yra didelė garbė stovėti prieš jus kaip geriausi Kęstučio bataliono kariai. Tačiau šį įvertinimą priimu ne tik kaip asmeninį pasiekimą. Kiekvienas iš mūsų per šiuos devynis mėnesius kažką įveikia, kažkas fizinį iššūkį, kažkas savo baimę, o kažkas išmoko nepasiduoti. Kažkas pirmą kartą suprato, ką reiškia būti tikra komanda. Galbūt po metų nebeprisiminsime visų šių pratybų ar sunkių dienų, bet prisiminsime žmones, su kuriais visa tai išgyvenome. Atėjome būdami svetimi, išeiname kaip broliai ir seserys. Už kelią, už žmones, už tėvynę. Už tai, kuo tapo tapome.

Atėjo nedrąsūs, o išeina kaip lokiai

Į karius ir tėvelius kreipėsi bataliono vadas Tadas Černiauskas. „Šiandien ypatinga diena ir širdyje yra du jausmai ir džiaugsmas, ir graudulys, kuris dėl išsiskyrimo su jumis. Džiaugsmas dėl to, kad turim gražių pasiekimų, turim kuo didžiuotis. O tas graudulys yra dėl to išsiskyrimo visada. Klausinėjau karių, tai kuo labiausiai pasiilgsite. Vienas kito draugų, tos komandos, tos dvasios. Daug kas sakė, kad ir iššūkių pasiilgs, nes pasirodo, kad priprato, bet jų dabar nebegali. Iš tiesų yra kuo didžiuotis, nes parengėme 12ą laidą. Bendrai bandžiau skaičiuoti, tai yra virš 4000 karių. Ką tai reiškia? Vadinasi, mes galėtumėm 12 batalionų tokių užpildyti esant reikalui. Aš didžiuosi jumis, jūsų pasiekimais. Šie jauni vaikai jūsų, kurie atėjo čia prieš devynis mėnesius, šiek tiek nedrąsūs, galbūt pasimetę, ar dar liko nors lašas to tokio? Ne, nei lašo, tiktai drąsa. Lokio kraujas“, - sakė jis. 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų batalionas priklauso Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigadai „Žemaitija“. Batalionas dislokuotas Laužo kaime, Tauragės rajone. Vienas pagrindinių bataliono uždavinių – savarankiškai arba junginio sudėtyje vykdyti kovinius veiksmus saugant ir ginant Lietuvos sausumos teritoriją. Batalione rengiami kariai valstybės ginkluotai gynybai, palaikoma kovinė parengtis, dalyvaujama nacionalinėse bei tarptautinėse pratybose ir operacijose. Dabartinio Kęstučio bataliono istorija siekia atkurtos Lietuvos kariuomenės pradžią. Dalinys Tauragės rajone įkurtas 1992 metais, o 2000-aisiais jam suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vardas. Batalionas tapo tarpukario Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio pulko tradicijų tęsėju.

 Plačiau skaitykite „Mūsų laiko“ laikraštyje.