Įvykis! Skaitytoja atpažino partizaną ir papasakojo jo tragišką istoriją (ATNAUJINTA)

   
Straipsnis  4 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

„Mūsų laiko“ 24 numeryje buvo skelbta nuotrauka su istoriko Daliaus Žygelio prašymu atpažinti vieną iš dviejų joje užfiksuotų miške sėdinčių uniformuotų Lietuvos partizanų. Vienas, sėdintis tos nuotraukos dešinėje, vienas žymiausių Kęstučio apygardos partizanų Vladas Mišeikis-Tarzanas. Raudonėje gyvenanti Leonora Mickūnienė ne tik atpažino kitą partizaną, bet ir papasakojo sukrečiančią istoriją apie tai, kaip du partizanai – vienas iš atpažintųjų Bronius Balašaitis-Benius kartu su Pranu Valaičiu-Kaziu (Bičiuliu) dvejus metus slapstėsi jos tėvų sodyboje Butkaičių kaime įrengtame bunkeryje. Jie buvo vieni iš paskutinių partizaninio karo aukų.

 

„Aš buvau dar vaikas, bet labai gerai prisimenu to meto įvykius. Mes šeimoje augom penki vaikai, mama dar šeštojo laukėsi. Gyvenom sodyboje Butkaičiuose, prie pat Vidaujos upės. Tėtis Izidorius Klimaitis buvo kolūkio pirmininko pavaduotojas. Jis ir įrengė tą bunkerį partizanams. Smulkmenų aš nežinau, ar jie pasiprašė, ar tėtis pats pasiūlė. Tik atsimenu, kaip jie pas mus gyveno“, – prisiminimais dalijasi Leonora. Mamos Petronėlės Klimaitienės prisiminimai, moters nuomone, turėtų būti užrašyti ir saugomi Lietuvos genocido aukų muziejaus fonduose. „Labai įspūdingi, gražūs buvo vyrai. Mes kitų nepažinojom. Pas mus buvo bunkeris ten, kur kieme stovėjo tvartai. Iš tvarto durys vedė tiesiai į daržinę, tai po tuo slenksčiu tėtis jį ir įrengė. Praėjo jau 65 metai, bet to niekuomet nepamiršiu. Apie Bronių Balašaitį-Benių yra daugiau užrašyta prisiminimų, bet apie Praną Valaitį-Kazį nedaug, nes nebuvo giminių, kurie Lietuvai atgavus nepriklausomybę po 1990 m. pasirūpintų jo atminimo įamžinimu. Jis vieną seserį turėjo, ji buvo grįžusi iš tremties, aplankė mano mamą, bet mama buvo nusivylusi, nes sesuo brolio likimu mažai domėjosi. Jo palaikai, kaip ir Beniaus, gulėjo turgaus aikštėje Kauno g. Jurbarke, kaip ir kiti išniekinti partizanų kūnai.

 

Jį išdavė jo ryšininkė Adelė Kundrotaitė, kuri irgi mūsų kaime gyveno. Mačiau, kaip ji ateidavo pas mus, gal buvo Beniaus simpatija... Vieną kartą 1952 m. rudenį prabundu naktį – mama verkia baisiausiai, nuo to verksmo greičiausiai ir atsibudau. Ir dabar dar graudu. Ant lovos sėdėjo Kaziukas, grįžęs pas mus (šeima jį vadino Kazio slapyvardžiu, o Balašaitį Benium). Sėdi, rūko, buvo naktis, ruduo. Pro langą mėnulio šviesa krito. Jis pasakojo, kad Benius dingo, turbūt nušovė. Jie buvo susitarę „Dubysos“ kolūkyje susitikti, o ten laukė pasala, išdavė kažkas. Kaziukas pabėgo, sakė, daviau į avižas. Ten pragulėjo, po to nušliaužė į mišką. Kai nušovė Benių, suėmė Adelę. Kaziukas tada sakė, kad bunkerį reikia užversti, nes vis vien sužinos. Ėjo daužyti jį kartu su tėvu ir sunaikino“, - pasakoja Leonora.

 

Partizanas Pranas Valaitis-Kazys tuomet paliko Klimaičių namus, slapstėsi kitur, bet niekas nenorėjo priglausti, visi bijojo. Partizaninis karas jau ėjo į pabaigą, nes žadėtoji pagalba iš Amerikos taip ir neatėjo, lauktas karas tarp Vakarų ir Sovietų Sajungos taip pat neįsiplieskė, o gausios sovietų pajėgos, talkininkaujant vietiniams stribams, baigė išžudyti likusius pasipriešinimo karius, vyko sparti kolektyvizacija, trėmimai išretino kovotojų už laisvę gretas. Atėjo žiema, todėl Izidorius Klimaitis nutarė įrengti dar vieną bunkerį ir paslėpti jame P. Valaitį. „Nemačiau, kaip statė. Vidury kiemo buvo bulvinė, iš trijų pusių ją juosė nedidelė šalinė, dar buvo priestatas ir ledinė. Į bulvinę įėjimas buvo nematomas. Vėl po slenksčiu padarė antrą bunkerį. Ten ir slėpėsi Pranas Valaitis“, – pasakoja moteris.

To meto įvykiai vystėsi labai greitai. „Vieną rytą prabundu – pilnas namas stribų, bado po lova, lovą patraukia, ieško. O tėtė jau daržinėje. Stribai apgulę ieško, tėvas sako, kad partizanai buvo, bet išėjo. Klausia, kodėl nepranešė. Tėtis sako, kad bijojo, nes turi šeimą, daug vaikų. Jį parvedė į namą su perskeltu veidu, tokiu baisiu randu. Rado sudaužytą tą seną bunkerį. Gal būtų išsinešdinę, bet vienas klišakojis pamatė slenkstį. Tada, matyt, Kaziukas dangčio nelaikė iš apačios ir stribas už jo užkliuvęs pajuto, kad slenkstis kliba. Viską suprato. Aš girdžiu, kaip pradėjo šaudyti. Su mumis prosenelė, tėvo močiutė gyveno. Ta senutė mus už pečiaus suguldė. Stribas į kambarį atėjo, mama nubėgo Kaziukui sakyti, kad pasiduotų. Jis mamos atsiprašė, kad į tokį pavojų įtraukė, pasakė, jog nusišaus, nes gali neatlaikyti kankinimų ir išduoti kitus. Negaliu likti gyvas, sako, padėkok Adelei“. Leonora pasakoja, kad mamai beeinant į namą pasigirdo šūvis. Stribai pradėjo šaudyti, o pati Leonora tuo metu ištrūko į lauką ir girdėjo, kaip virš jos galvos aplink švilpia kulkos. Mama, ją pamačiusi, klykdama puolė ir pridengė nuvertusi ant žemės savo kūnu. Kaip juodvi liko gyvos, iki šiol nesįsivaizduoja. „Kai Kaziukas šovė į save ir nukrito, jį liepė už kojų ištempti, o slenkstis buvo iškapotas, nes ant jo batvinius lapus ėdesiui gyvuliams ruošdavo. Mama mato, kad dar jis gyvas, akys dar juda, norėjo pakelti jo galvą, kad per tą slenkstį nesitrankytų, tai gavo tokį spyrį, lydymą siaubingų keiksmų, kad trūko kojos raumuo. Visą gyvenimą mamai toje vietoje buvo baisus randas“, - prisimena Leonora.

 

Pašnekovė pasakoja, kad tuomet į vežimą stribai įsivertė ne tik vis dar gyvo partizano P. Valaičio kūną, bet įsisodino ir abu tėvus. Partizaną dar buvo nuvežę į Girdžius, parodė daktarui, bet jo gyvybė pakeliui jau buvo užgesusi. Izidorių ir Petronėlę Klimaičius areštavo - sovietams tai buvo neįtikėtinas nusikaltimas – partizaninio karo pabaigoje rasti bunkerį su besislapstančiais partizanais. Tokių buvo belikę vienetai. Šiuos du partizanus išdavusi ryšininkė Adelė Kundrotaitė per teismą sėdėjo kartu su Leonoros mama, nes jų byla buvo bendra. „Adelė verkė visą laiką. Mama jai pasakė, kad Kaziukas prašė padėkoti. Ji tik verkė ir sakė, kad kol mušė, tylėjo, bet kai pradėjo įkaitintas adatas kišti po nagais, nebegalėjo kentėti. Pasakė, kur slepiasi. Labai išgyveno dėl to“, – pasakoja L. Mickūnienė.

 

Moteris prisimena, kaip vaikams buvo baisu, kai liko vieni: „Stribai viską susirinko – mėsą, lašinius, batus, tėtės kostiumą, kitus drabužius – viską paėmė. Buvo visiški ubagai, alkani ir apiplyšę. Pas mus keletą dienų gyveno, laukė, kol ateis partizanai. Viską suvalgė. Vieną kartą davė mums bulvių košės, bet tiek prispirgino spirgų, kad buvo taip sūru, net negalėjau valgyti. Vis iš to godumo. Paliko mus plikus, basus. Susisėmė visus grūdus. Laikėm vieną karvę, kiaulių kelias, arkliai jau buvo atimti, vyresnio brolio Leono apverkti. Tai jis matė su mūsų baltkartę važiuojant, bet šnekinama brolio ji jo nepažino, nusisuko - tiek buvo išsekusi nuo bado. Arkliai nešeriami krisdavo masiškai“, - prisimena Leonora ir pasakoja, kad dabartiniais laikais buvo sutikusi Joną Bastį iš Pavidaujo kaimo. Šis prisiminė, kaip tuomet jie ir aplinkinių kaimų gyventojai girdėjo, kaip pas juos šaudė.

 

Izidorių Klimaitį už partizanų slėpimą nuteisė 25 metams, Petronėlė gavo 15-ka. „Tai vyko jau po 1953 m., netrukus po teismo ir Stalinas nukeipo. Nebesudarė ešalono, nebuvo kur dėti tų nuteistųjų kalinių“, – pasakoja įvykių liudininkė. Kurį laiką Klimaičiai dar buvo kalėjime. Paskui „teisėsaugos“ vykdytojai sugalvojo planą ir paleido abu tėvus. Nieko neįrodė per teismą, kad kažką nušovė, niekas daugiau neliudijo, o ir tėvai viską neigė. „Nėščių tada jau nemušė, bet mama verkė visą laiką. Juos paleido ir kiekvieną dieną pas mus į sodybą ateidavo kas nors – tai kelio pasiklausti, tai karvių pirkti, tai kažkokio žmogaus ieško. Kaimynai Tamošaičiai gyveno netoli, pas juos stribai įsirengė štabą, sekė su žiūronais dieną naktį, tikėjosi, kad kažkas ateis“, - prisimena pašnekovė. Teismo antro nebuvo, bet I. Klimaitį vis tiek išvežė į Komiją. Ir nors P. Klimaitienės nelietė, bet visą laiką grasino - ateis laikas, išveš, tokie atmatos nereikalingi. „Slapstėmės trejus metus. Ateina žinia – jau veš. Kai tėvus suėmė, mus, vaikus pasidalijo. Mane mamos brolis Izidorius Giedraitis Butkaičiuose slapstė. Kamaroje stovėjo skrynia, jei tik šunys loja, mane tuoj į tą skrynią. Verkt bijojau, bet buvo taip baisu. Baisiausia, kai pelės aplink krebždėdavo. Kitą 2 m. brolį Algimantą priglaudė kitas mamos brolis Domas Giedraitis, Leoną paėmė tėvų draugai. 14 m. brolis Domas, kuris tuo metu mokėsi Girdžiuose ir jaunesnis 4 m. broliukas Stasys liko namie su prosenele. Stasys užsispyrė, kad niekur iš namų neis. Kai mama grįžo, vis viena pavojus nebuvo praėjęs. Slapstėmės ilgai, gal kokius trejus metus. Kai išgirsdavo apie naujus areštus ar trėmimus, mama bėgdavo pas seserį Veroniką Naudulaitienę, kuri buvo grįžusi iš tremties, gyveno Girdžiuose. O mes – kas kur. Skaudžiausia, kad sovietų paskirta valdžia neleido mums net malkų atsivežti, tikėjosi, kad mirsim iš bado. Tėtė grįžo, kai buvau gal 4 klasėje, o iki jo grįžimo visi metai buvo neramūs – žiūrėk, vėl kažkas kažką užšneka, gal specialiai. Įvairialypis teroras buvo, psichologinis - taip pat. Naktimis su tėčio broliu, kad vėžių nesimatytų, kada šlapia, veždavomės malkas. Visi drebėjo dėl savo kailio, buvo aišku, kad laisvės jau nebus. Tėtė Komijoje, išbuvo apie 5 m., kai išliedo dar negalėjo kurį laiką grįžti“, - apie sunkius pakario metus pasakoja Leonora. Pasak pašnekovės, grįžęs iš tremties į namus, iškentęs tai, ko net pasakoti nenorėjo, Izidorius Klimaitis negalėjo žiūrėti į kai kuriuos aplinkinius. Jis norėjo išsikraustyti, nebematyti skaudžios praeities šešėlių. Siūlė visai šeimai gyventi Sovetske. „Mama nevažiavo, sakė, kad neis gatvių šluoti. Pasiliko čia su vaikais. Tėtė už jokius pinigus čia neliko, daugiau žinojo nei mes, negalėjo žiūrėti. Tardyme mušė nežmoniškai, kankino, tiesiog gyvus kepdavo. Ryšininkės po tardymo būdavo mėlynos, juodą kraują felčerės ištraukia iš sumuštų vietų ir paleidžia“, - pasakoja pašnekovė. Ji supranta tėtį, kuris iškentė labai daug ir nesmerkia jo išsikraustymo. Jos nuomone, niekas negali žinoti, kur slypi skausmo, ypač užvaldžiusio sielą, riba. Šeima liko gyventi Butkaičių kaime. Leonora baigė pardžios, paskui septynmetę mokyklą Butkaičiuose, po to Belvederio žemės ūkio technikumą. Visi broliai baigė mokslus.

 

„Sodybos seniai nebėra. Buvo prie parduotuvės, pervažiavus Vidaują, po kaire. Ten liko užkasti dokumentai. Mūsų partizanai miške rado užsukamą gilzę ir ją parsinešė. Dokumentus, fotografijas surūšiavo ir užkasė prie gluosnio sodyboje. Praėjus daug metų, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vyriausias brolis Domas ieškojo su pagalbininkais, bet nerado. Gal melioracija iškasė, išmetė, neaišku. Gal rado ir nutylėjo. Tokie buvo laikai. Sodyboje nei medelio, nei šulinio - nieko neliko“, - prisimena pašnekovė.

Pranas Valaitis-kazys buvo jos pirmasis mokytojas. „Bunkeryje jis buvo kaip karste. Vietos ten buvo tik vienam. Bunkeryje, kur bulvinė buvo kubilas, ant jo sietas. Aš su sąsiuviniu pas jį nueidavau, kaligrafiškai išmokė rašyti. Atsimenu pradinėje mokykloje mokytoja pakelia mano sąsiuvinį ir sako, pažiūrėkit, vaikai, kaip rašo Klimaitytė, - aš taip nemoku. Ir skaityti labai gerai išmokė. Abu su Benium buvo kultūringi, gražūs, nė keiksmo niekada negirdėjai. Aš valgyti nešiau dieną, kad neįtartų. Pirmiau pas šuniuką patupiu, pakalbinu, paskui pro duris kibiriuką įstumiu. Kol dar buvo Benius, prisimenu, kaip jis žasidavo su mumis, mano broliuku - iki lubų jį mėtydavo, džiaugdavosi. Jie kaip vilkai buvo uždaryti arba tvarte, arba tam karste – bunkeryje, todėl labai džiaugdavosi galėdami pabendrauti su kitais. Prisimenu, kad barzdą skutasi prieš veidrodį, juk jauni buvo. Šypsosi, kai lauknešėlį nuneši, obuolių prisirenka. Prisimenu, kad labai norėjau lėkti pas kaimynus, jų dukra Vitalija Tamošaitytė karves ganė. Ir siuvinėjo labai gražiai. Bet pas ją, ko buvau mažesnė, neleido. Bijojo, kad neiškalbėčiau ko nors apie partizanus. Prisimenu, kad apie partizanus šnekėdavo tėvai. Kai paaugau, klausiau - kas jie tokie yra. Mama sako - tai tie patys mūsų vyrai. Tik niekam nesakyk, nes rusai sušaudys. Kaimynai po to pasakojo, kad kažką įtarė, bet neįsivaizdavo, kad tai gali būti tiesa. Gyvenom iš pažiūros normalų gyvenimą. Mama su vaikais namie, tėvas dirbo kolchoze.“

Ir nors nuo įvykių, apie kuriuos pasakoja Leonora, praėjo daugiau nei 60 metų, jos nuomone, dar ir dabar tiek daug lietuvių su tokiais sunkiais likimais ateina iš praeities. Juk niekas be pėdsakų nepraeina – lieka tautos atmintis ir išgyventos emocijos.

 

Straipsnis  4 komentarų
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Jurbarko TVIC atšventė 20-metį: į priekį veda bendrystė ir svajonės

Jurbarko TVIC atšventė 20-metį: į priekį veda bendrystė ir svajonės  3

Sudaryta komisija, kuri tirs, ar rajono tarybos narys galimai nesulaužė priesaikos

Sudaryta komisija, kuri tirs, ar rajono tarybos narys galimai nesulaužė priesaikos  5

Šiandien Jurbarke - Karšuvos apygardos kandidatų į Seimą debatai (apklausa)

Šiandien Jurbarke - Karšuvos apygardos kandidatų į Seimą debatai (apklausa)  5

Pratrūko opa – rajono PGT pareigūnai nusprendė netylėti ir papasakojo apie savo darbo sąlygas

Pratrūko opa – rajono PGT pareigūnai nusprendė netylėti ir papasakojo apie savo darbo sąlygas  0

Šiandien vyks viešas pasitarimas dėl grupinių gyvenimo namų statybos vietos Gedimino g. 34, Jurbarke

Šiandien vyks viešas pasitarimas dėl grupinių gyvenimo namų statybos vietos Gedimino g. 34, Jurbarke  0

Karšuvos apygardoje – bene mažiausias kandidatų pasirinkimas

Karšuvos apygardoje – bene mažiausias kandidatų pasirinkimas  0

Nacionalinio mokinių konkurso nugalėtojai - Jurbarko gimnazistų komanda

Nacionalinio mokinių konkurso nugalėtojai - Jurbarko gimnazistų komanda  0

Vicemeras atleistas su trenksmu – rėžė rimtus kaltinimus interpeliacijos iniciatoriams

Vicemeras atleistas su trenksmu – rėžė rimtus kaltinimus interpeliacijos iniciatoriams  13

Įvyko pasitarimas dėl didėjančio sergamumo COVID19 liga Jurbarko rajone

Įvyko pasitarimas dėl didėjančio sergamumo COVID19 liga Jurbarko rajone  0

Skirsnemunės J. Baltrušaičio pagrindinėje mokykloje atidaryta nauja ikimokyklinio ugdymo grupė

Skirsnemunės J. Baltrušaičio pagrindinėje mokykloje atidaryta nauja ikimokyklinio ugdymo grupė  2

Pradėti Jurbarko miesto Kranto gatvės rekonstravimo darbai

Pradėti Jurbarko miesto Kranto gatvės rekonstravimo darbai  0

Atsipalaidavo. Dauguma moksleivių ir tėvelių be kaukių.

Įsibėgėjus Rugsėjo 1-osios piknikui, rajono mero prašymas būti budriems  0

Naujoji dauguma prašo neeilinio tarybos posėdžio: kliba dviejų pavaduotojų kėdės

Naujoji dauguma prašo neeilinio tarybos posėdžio: kliba dviejų pavaduotojų kėdės  5

Kaimynystėje gyvenančių protinę ir psichinę negalią turinčių gyventojų nenori ir jurbarkiečiai

Kaimynystėje gyvenančių protinę ir psichinę negalią turinčių gyventojų nenori ir jurbarkiečiai  14

Už pareigūno įžeidinėjimus SMS žinutėmis – piniginė bauda

Už pareigūno įžeidinėjimus SMS žinutėmis – piniginė bauda  0

Gamtininko užrašai: kas liko iš vasaros ir kas pranašauja rudenį

Gamtininko užrašai: kas liko iš vasaros ir kas pranašauja rudenį  0

Pagerbti rajono šimtukininkai, jų tėveliai ir mokytojai (nuotraukos)

Pagerbti rajono šimtukininkai, jų tėveliai ir mokytojai (nuotraukos)  4

Sutelktumo pavyzdys: ligoninė per karantiną atnaujino vieno skyriaus patalpas ir įrangą (nuotraukos)

Sutelktumo pavyzdys: ligoninė per karantiną atnaujino vieno skyriaus patalpas ir įrangą (nuotraukos)  0

Giedriui Greičiui smagu, kad daržoves augina su savo verslo partneriais - taip jis vadina savo vaikystės draugus, su kuriais užsiima šiuo verslu ir kurie net gyvena čia pat, jo kaiminystėje.

Karantino pasekmės: 750 tonų burokėlių - į kompostą  0

Mažiau šimtukų, daugiau neišlaikiusių matematikos egzamino

Mažiau šimtukų, daugiau neišlaikiusių matematikos egzamino  0

In memoriam Algirdui Gluodui

In memoriam Algirdui Gluodui  2

Miesto kvartalo projekto pristatyme - galvosūkis dėl vieno įvažiavimo

Miesto kvartalo projekto pristatyme - galvosūkis dėl vieno įvažiavimo  1

Padalinti pinigai Jurbarko rajono sporto klubų veiklai

Padalinti pinigai Jurbarko rajono sporto klubų veiklai  4

Prie Nemuno įsikūrusios savivaldybės laukia upės kelio atkūrimo

Prie Nemuno įsikūrusios savivaldybės laukia upės kelio atkūrimo  3

Mūsų partneriai