Holokausto aukų atminimo diena paminėta ir Jurbarke

Sausio 27 dieną pasaulis mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Šis paminėjimas ypač svarbus Lietuvai, kurioje Holokausto mastai buvo vieni iš pačių didžiausių visoje Europoje. Ši data antradienio vidurdienį paminėta ir Jurbarke - Jurbarko žydų bendruomenė pagerbta genocido aukų kapinėse, kiek vėliau - prie Memorialo Sinagogų aikštėje, kur trumpai prisiminta Jurbarko žydų bendruomenė ir jos istorija. 

Tarp susirinkusiųjų tradiciškai dominavo rajono biudžetinių įstaigų vadovai ir darbuotojai – nuo kultūros įstaigų (Jurbarko kultūros centro, Jurbarko krašto muziejaus, viešosios bibliotekos) iki mokyklų, darželių vadovų, pedagogų. Atvyko ir būrelis mokinių, kuriuos paprastai atlydi istorijos mokytojai. Tradiciškai tokia proga rengiamų minėjimų Jurbarke nepraleido ir rajono meras Skirmantas Mockevičius su komanda. 

17 val. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje bus pristatomas Boris Maftsir dokumentinis filmas „Jėgerio sąrašo pėdomis“. Režisieriaus B. Maftsir komanda yra sukūrusi daugiau nei 200 dokumentinių istorinių filmų. Filmo „Jėgerio ataskaitos pėdomis“ kūrybinė grupė iš Izraelio: režisierius Boris Maftsir, vaizdo režisierius Rony Katzenelson 2023-2024 metais lankėsi ir Palangoje, kur filmavo Holokausto vietas. Tai dešimtoji ir paskutinė dokumentinių filmų serijos, kurioje nagrinėjamas Holokaustas buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose, dalis. 

Ką svarbu žinoti apie šią datą

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena pradėta minėti po 2005 m. lapkričio 1 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos rezoliucijos 60/7, kuri oficialiai pasmerkė milijonų Europos žydų išžudymą, taip pat nacių vykdytas sinti ir romų žudynes. Rezoliucijoje atmetamas Holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu. Jau tos dienos pavadinimas rodo ją susijusią su žmonijos istorine, dramatiška atmintimi, su nacių valdymo laikotarpį dar prisimenančiais žmonėmis, su jų giminės istorija. Holokaustas, dar vadinamas Šoa, informaciniuose šaltiniuose paprastai apibūdinamas kaip nacistinės Vokietijos vadovybės su kancleriu Adolfu Hitleriu priešakyje 1933–1945 m. vykdyta žydų genocido politika Vokietijoje ir jos okupuotuose šalyse. Holokausto laikotarpiu žuvo, vienais duomenimis, šiek tiek daugiau, kitais – kiek mažiau nei 6 mln. žydų. Šia dieną taip pat prisimenami ir karo belaisviai, kiti, t. y. ne žydų tautybės asmenys, žuvę Antrojo pasaulinio karo metu. Vieni tyrinėtojai Holokausto pradžia, neatmesdami iki tol jau egzistavusios žydų diskriminacijos, laiko 1939 m. rugsėjo 1 d., kai nacistinės Vokietijos Vermachto pajėgos įsiveržė į Lenkiją, kai prasideda Antrasis pasaulinis karas. Kiti tyrinėtojai Holokausto pradžia laiko 1933 m., kai nacių partija laimėjo rinkimus į Reichstagą, sudarė koaliciją su ideologiškai giminingomis partijomis ir tapo vienvalde jėga, pradedančia leisti vieną po kito žydus diskriminuojančius įsakymus. Vienas iš nacių valdymo pasekmių – 1938 m. lapkričio 9–10 d. surengtas pogromas prieš žydus, kuris istorinėje literatūroje įvardijamas kaip „krištolinė naktis“.

Sausio 27-oji kaip Holokausto aukų atminimo diena buvo pasirinkta ir dėl to, kad 1945 m. tą dieną, Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos išlaisvino Aušvico koncentracijos stovyklą, kuri 1940 m. gegužės 20 d. buvo įsteigta SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio įsakymu. Iki 1945 m. pradžios joje buvo nužudyta (daugiausia – dujų kamerose) 1,1–1,5 mln. žmonių, iš jų apie 960 tūkst., t.y. apie 90 proc. buvo žydai. Kitais duomenimis, žydų tautybės aukų skaičius sudarė daugiau nei vieną milijoną. Tad šioje stovykloje gyvybės neteko daugiau nei vienas šeštadalis visų Holokausto aukų. Osvencimo konclagerio pirmasis komendantas Rudolfas Hössas Niurnbergo proceso metu tvirtino, kad nužudyta daugiau kaip 3 mln. žmonių. Šią ypatingą dieną pravartu prisiminti ir tai, kad į penktą šeštadalį visų Holokausto aukų, žuvusių ne Osvencime, patenka ir tie žydai, kurie žuvo Lietuvoje nacių valdymo laikotarpiu, t. y. 1941–1944 meetais. Nacių ir sovietų nusikaltimų tyrimo komisijos duomenimis, Holokausto metu žuvo 200 tūkst.–206 tūkst. žydų. Tarp jų buvo maždaug 190 tūkst. Lietuvos žydų, apie 8 tūkst.–10 tūkst. žydų pabėgėlių iš Lenkijos, apie 5878 žydai iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Kitų tyrinėtojų duomenimis, per Holokaustą Lietuvoje žuvo apie 195 tūkst. žydų.

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena primena, kad žydų bendruomenė iki žūties buvo sudėtinė Lietuvos visuomenės dalis. Dabar nelengva tiksliai nustatyti, kada žydai apsigyveno Lietuvoje. Yra nuomonių, kad pirmieji žydai Lietuvoje jau galėjo apsigyventi jau XII amžiuje, ieškodami prieglobsčio nuo vargų, patirtų per Kryžiaus žygius. Panašu, kad žydų bendruomenė ženkliai galėjo pagausėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo metais (1316–1341), kada jie atvyko kartu su amatininkais, pirkliais. Lietuvoje žydai pasirodė praėjus daugiau nei tūkstančiui metu po Judėjos karo (66–73 m. e. ), po Bar Kochbos vadovaujamo sukilimo prieš romėnus pralaimėjimo 135-aisias metais. Po pastarojo pralaimėjimo romėnai uždraudė žydams gyventi Palestinoje. Žydai apsigyveno Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietų Europos valstybėse, Viduramžiais – daugelyje Europos ir Azijos valstybių. 1388 m. birželio 24 d. Vytautas Didysis suteikė privilegiją, kaip nurodo vieni informaciniai šaltiniai, Trakų, kitais duomenimis – Brastos žydams. Ši privilegija apibrėžė jų teises Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje. Vėliau privilegija pradėjo galioti ir kitose kunigaikštystės vietovėse gyvenusiems žydams. Vėlesniais laikotarpiais privilegijos teikiamas teises žydams patvirtino ir kiti kunigaikščiai. Tad galima teigti, kad žydai Lietuvoje gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIII–XVIII a.) laikais, carinės Rusijos (1795–1915 m.), kaizerinės Vokietijos (1915–1918 m.) valdymo laikotarpiais bei nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.), pirmosios sovietų okupacijos (1940–1941 m.) laikotarpiais. Nuo apsigyvenimo Lietuvoje pradžios iki Holokausto žydai vertėsi prekyba, amatais, pinigų skolinimu, bankininkyste. Buvo ir tokių, kurie vertėsi ir žemės ūkiu. Žydų bendruomenės nariai turėjo savo mokyklas, maldos namus, sinagogas, kultūrines ir kitokias įstaigas. Lietuvoje būta įvairių judaizmo srovių. Lietuvoje gyveno žymių žydų, neabejotinai nusipelniusių menui, muzikai, tapybai, mokslui, filosofijai. XX a. pirmoje pusėje žydai turėjo dešiniosios ir kairės pakraipos politines partijas, organizacijas. Kita vertus, visais laikais ir čia, kaip ir daugelyje kitų kraštų, būta antisemitizmo apraiškų. 1897 m. Lietuvoje 350 tūkst. 500 žydų; jie sudarė 39,6 proc. Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų. Daugiausia žydų (61 tūkst. 847) gyveno Vilniuje (40 proc. miesto gyventojų), jie sudarė 30–40 proc. Vilniaus fabrikų darbininkų, apie 50 proc. amatininkų. Lietuvos Respublikoje 1923 m. gyveno 153 tūkst. žydų, jie sudarė 8, 3 proc. visų gyventojų (1939 m. pabaigoje Lietuvoje su Vilniaus kraštu gyveno apie 240 tūkst. žydų). Suprantama, kad galima prisiminti ir daugiau įvairių istorinių dalykų, susijusių su žydų tautos istorija.

„Mūsų laiko“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro inf.