Gamtos fotografas įamžino susitikimą su miškine kiaune

Kiekvienas šio fotografo pasivaikščiojimas po mišką - dovana ir mums, skaitytojams. Žinomas gamtos fotografas Robertas Patronaitis pasidalino ypatingomis nuotraukomis - paskelbė įamžintą susitikimą su miškine kiaune. Savo nuotraukomis ir trumpu pasakojimu pasidalino savo feisbuko paskyroje. 

„Pavaikščiojęs pusdienį po mišką jau buvau beeinąs prie automobilio. Tik staiga, gal už šešių metrų nuo manęs ant kelmo - kepurė. Bet gal ne kepurė? Gal kiaunė?.O gal ji negyva? Bet kas taip gražiai ją negyvą padės ant kelmo, kaip kepurę ant staliuko? Padarau keletą kadrų ir nejudėdamas žiūriu....Atsimerkia, žiūri į mane mieguisto vaiko žvilgsniu, dar nesuvokiančiu - tikrovė tai ar dar vis sapnas...Pasitikrinimui parodo man liežuvį...Aš nejudu, tik fotografuoju...Ji pakelia galvą ir, matyt, ateina suvokimas, kad čia ne sapnas... Nušoka nuo kelmo, pabėgėja prie eglės, nusižiovauja, pasislepia už eglės. Išlenda iš už eglės kamieno kitoje pusėje...Atia! Iki pasimatymo!... Ir strykt į eglę. Palypėjusi dar suinkštė, neva suurzgė, rodydama nepasitenkinimą, kad išbudinau - ir tiek ją temačiau...“, - taip savo susitikimą su miškine kiaune papasakojo R. Patronaitis. Šią kiauną gamtos fotografas įamžino Šakių rajone, tėviškėje, Upeglynyje. „Anksčiau esu sutikęs. Bet ne taip gražiai“, - „Mūsų laikui“ sakė fotografas, paklaustas, ar iki tol jam buvo pavykę įamžinti kiaunių. 

Miškinė kiaunė (lot. Martes martes) – kiauninių šeimos plėšrusis žinduolis. Tai nedidelis, švelnaus, kartais rusvo atspalvio žvėrelis. Ant kaklo nuo žandų iki priekinių kojų yra šviesi, geltona dėmė.  Miškinės kiaunės paplitusios Europos miškų zonoje, sveria 0,9-1,2 kg, kūnas laibas, pailgos formos. Kailis rudas. Beveik trečdalį kūno ilgio sudaro puošni uodega. Snukutis trumpas, ausys apvalios, nedidelės. Smakras, pakaklė geltonai oranžinės spalvos, kuri ties priekinėmis kojomis baigiasi pleišto formos dėme. Patinai panašūs į pateles. Gyvena įvairaus dydžio, amžiaus ir rūšinės sudėties miškuose. Mėgsta brandžius medynus su aikštėmis, atželiančiomis kirtavietėmis. Skurdžiuose pušynuose retesnė. Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandoje ir naktį. Dieną pasirodo tik poruodamasi. Apsigyvena medžių drevėse, voverių lizduose, pelėdoms skirtuose inkiluose, o poilsiauja arba grobį ėda plėšriųjų paukščių lizduose, žabų krūvose, po medžių šaknimis, kelmais, malkomis, rąstais. Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, varliagyviais, vabzdžiais, jų lervomis, vikšrais, voverėmis, kurmiais, uogomis (mėlynių, bruknių, ievų, vyšnių, šermukšnių, kadagio). Žiemą, kai būna daug sniego, kiaunės sugauna nemažai naminių pelėdų, kitų paukščių bei voverių. Gyvena iki 8-10 metų, voljeruose – iki 18 metų. Natūralių priešų beveik neturi. 

„Mūsų laiko“, Wikipedia inf.