Kuo vertingas Raudonės pilies parkas ir kaip jis tvarkomas?

Pradėjus Raudonės pilies parko tvarkymo darbus, dalis gyventojų ėmė piktintis dėl kertamų medžių. „Mūsų laikas“ paprašė Kultūros paveldo departamento specialistų išaiškinti, kokie medžiai gali būti kertami, kokie paliekami, kaip nustatoma jų vertė, kuo vertingas Raudonės parkas ir kaip jis tvarkomas. „Kirtimai parke vyko ne dėl sutręšusių medžių, kaip dažnai žmonėms atrodo, kad medžius reikia kirsti tik dėl to. Čia buvo atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, kad parkas atrodytų taip, kaip atrodė pilies gyvavimo laikais, o ne taip, kaip dabar. Pastaraisiais metais jis labiau priminė mišką, pilną savaiminių sąžalynų. Pagrindiniai motyvai: nuo savaiminių medžių išvalyti senąsias vertingas parko alėjas, pilies vaizdą atverti nuo kelio Kaunas-Jurbarkas, taip pat nuo miestelio pusės“, – sakė KPD Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus vedėjos patarėjas Vidas Narbutas.

Kraštovaizdžio formavimo kirtimai

Jurbarko rajono savivaldybė pradėjo vykdyti kultūros paveldo objekto – rezidencinės Raudonės pilies komplekso sklypo – tvarkybos darbus. Be visų kitų (susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų ir k t.) darbų numatytas ir parko tvarkymas. XVI a. pabaigoje pilies įkūrėjo Krišpino Kiršenšteino įveistas, po to XIX a. du kartus pertvarkytas parkas, kaip ir pilis, yra nacionalinio lygmens paminklas. Todėl tvarkybos projektas buvo derintas su KPD, dar 2018 m. atlikti dendrologiniai tyrimai. Rangovui patarė ir Jurbarko rajono savivaldybės Želdynų ir želdinių apsaugos priežiūros komisija, Panemunių regioninio parko gamtininkai (Raudonės pilies kompleksas yra Panemunių regioninio parko bei Nemuno kraštovaizdžio draustinio teritorijoje).

Panemunių regioninio parko direktoriaus Mindaugo Janušonio teigimu, tikrai nebuvo kirsti senesni nei 70 metų medžiai, bet jaunesnius, kurie, pavyzdžiui, darkė senąsias alėjas, užstojo pilies vaizdą, teko. Iki vasaros pabaigos bus sutvarkytas takelių tinklas, įveisti gėlynai, ornamentinės gyvatvorės. Dendrologiniuose tyrimuose buvo suskaičiuoti, numeriukais pažymėti  503 vertingi medžiai, kurių amžius siekia 250-120 metų. Jie pažymėti kaip saugotini, o genėti rekomenduojama tik išpjaunant sausas šakas. Parkas gali didžiuotis 250 metų amžiaus siekiančiu ąžuolu, gamtos paminklais 200 metų amžiaus mažalape liepa, bei tokio pat senumo juodąja tuopa, 150 metų siekiančia kedrine pušimi, pilkuoju riešutmedžiu, rusiniu maumedžiu, sibiriniu kėniu, storiausiu parko kaštonu ir kitais.

Parke iki 2011 metų augo Gedimino ąžuolas (išlikusio kamieno skersmuo – 155 cm), įspūdį daro daugialiemenė didžialapė Raudonės liepa (kamieno skersmuo – 180 cm), triliemenė Raudonės juodoji tuopa (kamieno skersmuo – 240 cm). Šiuo metu parke auga 32 rūšių vietinių medžių ir krūmų, bei 17 rūšių introdukuotų. Parke vyraujančios medžių rūšys yra ąžuolai paprastieji, beržai karpotieji, kaštonai paprastieji, klevai paprastieji, liepos didžialapės, liepos mažalapės, robinijos baltažiedės, skroblai paprastieji, pušys paprastosios. Retų rūšių medžiai: kėnis sibirinis, maumedis europinis, maumedis rusinis, pušis kedrinė, riešutmedis pilkasis.

Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas tikisi, kad viską sutvarkius liks patenkinti ir tie miestelio gyventojai, kurie dabar kelia triukšmą. Pasak jo, šalia pilies kieme veiks vasaros kavinė, kurios lankytojai galės grožėtis atsivėrusiu vaizdu į Nemuną. Tokiu vaizdu džiaugėsi ir jį vertino pilies įkūrėjas - iš Prūsijos kilęs pirklys Krišpinas Kiršenšteinas, šią valdą gavęs XVI a. iš Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto.

Dendrologiniai tyrimai

Dendrologinių tyrimų metu vadovautasi Želdynų įstatymu, Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklėmis, individualiai buvo inventorizuoti seni vietinių ir introdukuotų rūšių medžiai, pažymėti puošnūs ir išsiskiriantys morfologiniais požymiais medžiai ir krūmai, taip pat medžiai – gamtos paminklai, ar galintys jais tapti.

Kaip teigiama dendrologiniame tyrime, parko būklė patenkinama – arčiau pilies rūmų esanti teritorija prižiūrima, šienaujamos vejos, šalinami išvirtę, sausi medžiai, vykdomi genėjimo darbai. Tačiau toliau nuo pilies rūmų esančiai teritorijai (iš viso parkas plyti 26 ha) trūksta priežiūros – per daug metų sužėlę savaiminiai želdiniai pakeitė parko erdvinę struktūrą, ši parko dalis virto miško parku.

Parke yra įrengta Šaulių aikštelė, Draugystės, Meilės kalnai, Beždionkalnis. Šiose vietose kirtimais taip pat siekiama jas sutvarkyti. Parko šiaurinė dalis yra lygaus reljefo, o pietinėje dalyje yra Nemuno šlaitas, kurio viršuje yra kelios apžvalgos aikštelės, tačiau dėl sužėlusių savaiminių medžių apžvalga nuo jų buvo negalima.

Parko (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22715) vertingosios savybės: viršutinės Nemuno upės terasos formuojamas reljefas su stačiu šlaitu į pietų pusę, trys apžvalgos kalvelės centrinėje parko dalyje, netaisyklingų geometrinių takų tinklas, kelios puošnios senų medžių (mažalapių liepų, skroblų, kažtonų, beržų, ąžuolų) alėjos. Kad jos išryškėtų, savaiminius šalia augančius medžius čia taip pat reikėjo šalinti. Kita blogybė - išaugę nekontroliuojami savaiminukai paslėpė alėjas, jas suspaudė, nudžiovino apatines alėjų medžių šakas.

Kaip buvo nustatyta dendrologinių tyrimų metu, nemažą dalį sudaro medžiai, kurie yra sodinti pertvarkant parką prieš 140 – 160 metų (beržai karpotieji, eglės paprastosios, kaštonai paprastieji, kėniai sibiriniai, klevai paprastieji, liepos mažalapės, maumedžiai europiniai, maumedžiai rusiniai, pušis kedrinė, pušis paprastoji, riešutmedis pilkasis, robinija baltažiedė, skroblas paprastasis, tuja vakarinė, tuopa juodoji, tuopa pilkoji, uosis paprastasis). Didelę grupę sudaro savaiminės kilmės medžiai ir krūmai, nekontroliuojamai išaugę prieš 70 – 40 metų (klevai paprastieji, liepos paprastosios, skirpstai paprastieji, skroblai paprastieji). Tokius ir buvo numatyta šalinti, kad būtų galima atkurti ankstesnį parko vaizdą.

 Parko istorija: nuo puošnių želdynų iki sulaukėjusių

Pirmosios žinios apie Raudonės parką randamos jau XVII a. pradžios istorinuose šaltiniuose. 1717 m. paminėtas čia buvęs itališkas sodas. Platono Zubovo valdymo laikais (po 1810 m.) minimas landšaftinio stiliaus parkas. 1857 m. duomenys skelbia, kad Raudonėje yra puikus angliškas parkas ir vaismedžių sodas (šiuo metu atlikus kirtimus šalia pilies palikti senieji vaismedžiai).

Po P. Zubovo mirties 1822 m. pilį valdė jo duktė baronienė Sofija fon Pirch-Kaisarova. Jos valdymo laikais parkas buvo pertvarkytas, prie pilies įrengti fontanai. 1861 – 1877 m. parke nutiesti nauji takai ir iškasti tvenkiniai, pasodintos alėjos ir retesnių medžių. Po Kaisarovos mirties 1880 m. pilį paveldėjo jos dukra, o vėliau anūkė Sofija ir jos sutuoktinis portugalas Žozė de Faria e Kastro. Paskui pilis atikėjo jų sūnui Juozui. 1920 m. užveistas labai gražus sodas su daugybe įvairiausių medžių, gyvatvorių, gėlynų. Tad galima sakyti, jog šių tvarkymo darbų metu įveisti nauji gėlynai primins senus pilies klestėjimo laikus.

Po Pirmojo pasaulinio karo pilis buvo parduota iš varžytinių, tačiau 1934 m. perėmė Lietuvos bankas, globojo Švietimo ministerijos Kultūros departamentas. Tais metais Lietuvai pagražinti draugijos skyrius buvo paruošęs parko tvarkymo taisykles ir siūlė vietoje skirpstų, skroblų, alksnių tarp ąžuolų sodinti pušis.

Jau 1959 m. parką inventorizavęs ir jo schemą sudaręs kraštovaizdžio architektas Antanas Tauras pabrėžė, kad pilies parkas virsta miško parku.

Dendrologų patarimai

Dendrologai rekomenduoja parką tvarkyti ir prižiūrėti nuolat, kad vėl nepriaugtų savaiminukų. Kaip pastebėta, daug kur alėjose buvo atsodinta nekokybiškais sodmenimis. Nepateisinamas ir raudonųjų ąžuolų pasodinimas (tokios rūšies medžių parke nebuvo). Taip pat šie ąžuolai buvo pasodinti netaisyklingai, o tai nebūdinga šio stiliaus parkui. Netvarkomi savaiminukai visiškai pakeitė parko struktūrą, rūšinę sudėtį, sanitarinę būklę.

Atliekant parko tvarkymo darbus buvo išsaugoti išskirtiniai parko medžiai: Raudonės liepa, Raudonės juodoji tuopa, taip pat senieji parko medžiai: ąžuolai paprastieji, beržai karpotieji, beržai plaukuotieji, eglės paprastosios, kaštonai paprastieji, kėniai sibiriniai, klevai paprastieji, liepos didžialapės, liepos mažalapės, maumedžiai europiniai, maumedžiai rusiniai, pušis kedrinė, pušyss paprastosios, riešutmedis pilkasis, robinija baltažiedė, skroblai paprastieji, tujos vakarinės, tuopos juodosios, uosiai paprastieji.

Ypatingas dėmesys skirtas senosioms parko alėjoms. Retinant savaiminės kilmės medžius ir krūmus pirmiausia pašalinti tie, kurie užgožė ir talžė vertingus medžius. Pašalinta priešais rūmus esanti medžių eilė, kaip ardanti parko erdvinę struktūrą. Specialistai rekomendavo pašalinti pavienius medžius, trukdančius apžvelgti mažalapių liepų alėją, Raudonės liepą, vakarinių tujų grupę, robinijų guotą, taip pat atlikti kraštovaizdžio kirtimą arba medynų retinimą, kad sustiprėtų vizualinis ryšys tarp Šaulių aikštės ir pilies rūmų. Taip pat bus atsodintos kai kurios alėjos, pasodinta naujų medelių tarpuose tarp medžių.

Dendrologų rekomendacija – užtikrinti vizualinį ryšį tarp Nemuno ir pilies rūmų bokšto – jau dabar pasiteisino. Važiuojant keliu Kaunas-Jurbarkas ant šlaito matosi pilis.