Algirdas Davidavičius: interneto ir DI epochos vaikystei trūksta ne laisvės, o kitų žmonių

Nuo rugsėjo kiekviena Lietuvos mokykla jau privalo turėti telefonų naudojimo tvarką. Tačiau didžiausia problema yra ne telefonas pamokoje. Tai vaikystė, kurioje vis mažiau vietos kitam žmogui.

Šiokiadienio vakaras naujame Vilniaus priemestyje. Dvylikametis sėdi savo kambaryje privačių namų kvartale su telefonu, jo sesuo žiūri planšetėn, tėtis naršo naujienas smart-TV ekrane, mama atsakinėja į darbo laiškus skreitiniu kompiuteriu. Visi namie, visi saugūs. Ir visi pavieniui-atskirai.

XVII a. ispanų literatūros aukso amžiaus dramaturgas Pedro Calderónas parašė pjesę apie Lenkijos “princą Segismundą” pavadinimu “Gyvenimas tai sapnas” (La vida es sueno). Princo tėvas Basilio kadaise gavo astrologinę  “pranašystę”, kad sūnus esą užaugs žiaurus tironas. dėl to, vedinas perdėtos tėviškos atsakomybės ir baimių, įkalino jį tolimo bokšto vienutėje. Kai jaunuolį galiausiai progai pasitaikius išleido dvaran, jis iš tikro elgiasi kaip amoralus laukinis. Nėra blogas iš prigimties -- tiesiog niekada nėra negyvenęs tarp kitų žmonių. “Astrologija” šiame pasakojime išsipildo būtent dėlei to, kad jai išvengti buvęs pastatytas realus bokštas-kalėjimas.

Kaip pačiam besigrumiančiam su ekrano ir interneto priklausomybėmis mokytojui, man vis labiau atrodo, kad savo visi statome savo vaikams juos izoliuojančius ir neleidžiančius patirti žmonių artumo bokštus  -- ne dėl mūsų neišmanymo ar žiaurumo, o iš meilės ir baimės jiems patirti nuoskaudas ar konfliktus su kitais žmonėmis. Na, gal dar ir iš tėviško ar motiniško tingumo bei hedonizmo. Juk ir patys esame komunikacijos srauto perkrauti ir išsunkti. Bet bokštas vis tiek lieka izoliatoriumi, o platusis ir pavojingas, bet įdomus, tikrasis gyvenimas lieka už bokšto ribų jo nuobodžiaujantiems nui pripuolamo vyresniųjų rūpesčio kaliniams.

Algirdas Davidavičius. Asmeninio albumo nuotr.

Kur dingo kiemas?

Daugelis šiandienos tėvų užaugome kieme. Ten tiesiog teko nuolat bendrauti, tartis dėl žaidimo taisyklių, aiškintis, kas sukčiavo ir kaip to nedaryti, susitaikyti su vakar apšauktu ar apstumdytu, ar ir stumdžiusiu ar net menkinusiu -- nes rytoj vėl žaisime kartu. Suaugusiųjų šalia nebūdavo, todėl privalėjome mokytis patys, vienas iš kito,ii situacijų. Tai mums buvo pirmoji solidarumo ir atsakomybės, rūpesčio Kitu mokykla, net jei taip mums neatrodė -- ir berods, Sąjūdžio pakilimas parodė, kad tas solidarumas veikia, nors vėliau ir dabar būna visaip. Bet turime patyrę gerų pavyzdžių, dauguma mūsų!

Šiandien -- toks, gal amžiaus peršamas įspūdis -- kiemuose daugiausia stovi automobiliai ir paspirtukai, ne erdvės būti kartu su kitais. Vaikai vežami į mokyklą ir į būrelius, jų laikas suplanuotas nuo ryto iki vakaro, mokyklos ar papildomo ugdymo įstaigos atlieka dienos centrų funkciją. Juolab, dauguma mūsų savo kaimynų net nepažįstame. Tūlas saikas retai mato, kaip suaugusieji mandagiai bendrautų ar solidariai rūpintųsi vieni kitais už šeimos, už sklypo ribų.

Išėmę vaikus iš fizinių žmogiško bendravimo progų neva saugumo sumetimais, atidavėme juos virtualiam, kuriame apsaugos tik pradedamos vangiai kurti. Vaikų veiksmus internete ar DI platformose stebėti ir prižiūrėti dažnam gimdytojui nėra nei laiko, nei išmanymo, nei valios.

Srautas, bet ne draugystės

Jau seniai nustatyta, kad populiariausi socialiniai tinklai veikia nelyg spalvingų ir jaudinančių lošimo automatų virtinė prieš vartotojo akis – belaukiant naujo „patiktuko“, „paširdinimo“ ir besibijant būti ten „nepastebėtam“ vaikams, o ypač paaugliams, kurių savivertė smarkiai priklauso nuo bendraamžių, norisi mobilujį prietaisą tikrinti vėl ir vėl. Ne sąmokslo teorija: technologijų įmonės šiuos principus aprašo atvirai ir naudoja apskaičiuotai vartotojų dėmėsio ekonomikai, „elgesio gravitacijai“, traukai aukoti dėmesį bei maigyti ekraną vėl ir vėl sukelti.

Tačiau didžiausia žala čia nėra „sugaištas laikas“, kurį neva būtų galima „panaudoti mokslams“. Ji slypi tame, kas nutinka žmonių santykiams -- ir ypač jaunesnių kartų galimybėms išmokti bendrauti ir kontaktuoti su svetimais žmonėmis kaip tikėtinais bičiuliais, partneriais, ar bent bendros gyvenimo erdvės dalyviais, mūsų valstybės bendrapiliečiais.

Draugystė kieme reikalaudavo bendros atsakomybės: jei įžeidei, turėjai pažiūrėti žmogui į akis ir atsiteisti. Tinkle santykis virsta reakcija. Dabartinėje kalboje atsiradęs būdvardis „nepatogus žmogus“ -- lyg kalba eitų apie baldą ar apavą -- gerai nusako tą tinklinį požiūrį į kitą kaip į malonų ar nemalonų, „paširdintiną“ arba ne profilį internete, kurį galima paslėpti vienu mygtuko paspaudimu. 

Algoritmas rodo tai, kas sukelia stipriausią emociją, dažniausiai pyktį arba pavydą, nes taip žmogus lieka ilgiau. Taip užauga karta, kurioje kiekvienas turi savo asmeninį malonumų srautą. Šalia vienas kito, bet ne kartu. Solidarumui neatsiranda iš ko augti, nes jam reikia bendros patirties ir bendro reikalo.

Kaip dabar atrodydavo pertraukos su prietaisais: akys ir rankos prie ekranų, ausyse ar ant jų ausinės, nuolatinis erzulys ir nenoras būti kalbinamam bendraamžių ar mokytojų, nepajėgumas sustoti naršius ar žaidus net pamokai prasidedant …

Kai nuomonė virsta „patiktuku“

Mokykloje tai matau kasdien: kai prašau ne vien pareikšti (ne)sutikimą ar (ne)pritarimą,  o paaiškinti ir pagrįsti savo nuomonę, mokiniai dažnai atsako pavienu raktažodžiu, „jaustuku”“(„man nepatinka“, „vau“) ar pusiau ironiška fraze iš tinklo – o kai kurie mieliau parašytų žinutę, nei tą patį išsakytų, žiūrėdami į akis. „Nuomone“ vis dažniau vadinamas paprasčiausias impulsas ar reakcija: patinka arba nepatinka, imu ar neimu, tikiu arba netikiu.

Tai tikrai ne vien lietuviška bėda, juolab ne vien senstančio mokytojo įspūdis. JAV organizacija „Common Sense Media“ 2012 ir 2018 m. apklausė paauglius: per šešerius metus dalis tų, kurie su draugais labiausiai mėgsta bendrauti akis į akį, sumažėjo nuo 49 iki 32 proc., o pirmą vietą užėmė žinutės. 

Žinutės formatas gadinančiai patogus, nes leidžia atsakyti vėliau, ištrinti, išvengti aiškinimosi ir bendravimo, pasislepiant už jaustuko. Bet būtent todėl ji nemoko to, ko moko gyvas pokalbis: pakęsti nepatogią pauzę, matyti kito veidą, kai jį įžeidei ar sugluminai, rasti žodžius ir įsivaizduoti Kito tolimesnį atsaką iš karto, kol Kitas laukia mūsų reakcijos. Net ir mūsų kalbininkai pastebi, kad mokykloje mokiniai rašo gerokai mažiau nei anksčiau, o tai atsiliepia ir jų kalbos brandai.

Dar Aristotelis iš Stagirės mokė, kad įtikinti kitą galima trimis būdais: savo patikimumu ir laikysena (etosu), pagrįstu samprotavimu (logosu) ir gebėjimu paliesti klausytojo jausmus (patosu). Visų trijų išmokstama tik kalbantis su gyvu žmogumi, kuris gali nesutikti. Socialiniuose tinkluose iš šio trejeto lieka tik patosas, ir tas pats pigiausias: pasipiktinimas, pasišlykštėjimas ir pašaipa, nes visa tai plinta greičiausiai. Ne veltui Oksfordo žodynas 2024-ųjų žodžiu paskelbė brain rot (angl. „smegenų pūdymą“), o 2025-ųjų – rage bait („pykčio jauką“). Etosas virsta sekėjų skaičiumi, o logosas tampa nebereikalingas ar net pavojingas trumpų video, mokinių vadinamų „vidosikais“, autoriams ir žiūrovams.

Imanuelis Kantas skyrė du dalykus. Dėl to, kas man tiesiog malonu, nesiginčijama: kiekvienas turi nuosavą skonį. Tačiau kai tvirtiname kažką platesnio, kalbame tarsi visų vardu, o dėl to tikimės kitų pritarimo. Tikra nuomonė yra būtent toks kreipimasis į kitą: pasiūlymas, kurį jis gali patikrinti, ginčyti ir atmesti, todėl ją tenka pagrįsti. Jei vaikas išmoksta tik „paširdinti“ ir „blokuoti“, jis išmoksta vartotojo skonio, bet ne piliečio sprendimo. Su giliai kitaip mąstančiu, tikinčiu ar gyvenančiu žmogumi toks jaunuolis nemoka nei pagarbiai ginčytis, nei susitarti: jam belieka nusisukti arba pulti. Filosofas Byung-Chul Hanas šį procesą vadina „Kito išstūmimu“: skaitmeninėje erdvėje vis daugiau to paties ir vis mažiau Kito.

Dirbtinis protas, natūralus kvailumas?

Mūsų regiono filosofas Immanuelis Kantas, šiek tiek atkartodamas dar Platono pareikštą abejonę dėl perdėto pasitikėjimo raštu kaip atminties ir mąstymo pakaitalu, prieš veik 250 metų Karaliaučiuje rašė, kad nesubrendusiam būti patogiausia: jei turiu knygų, kurios „mąsto“, „atsimena“ ir „žino“ už mane, pats galiu nebesivarginti. Dirbtinis intelektas tampa daug ryškesniu ir aktyviu mms natūralaus žinojimo, supratimo ir išmanymo pastangų pakaitalu. Rašinys apie Donelaitį sugeneruojamas per dešimt sekundžių, matematikos uždavinys išsprendžiamas nufotografavus… Bet mąstymas nėra išorinis rezultatas, kurį galima gauti padykinėjus. Tai vidinis darbas, kurį tenka daryti pačiam, kaip ir nubėgti ryte iki autobuso stotelėje, kad spėtum darban ar pamokosna. Už tave nubėgtas kilometras paties kojų nesustiprina ir niekur savaime nenukelia.

Pirmieji dėmesingumo ir supratimo gebėjimų tyrimai DI technologijoms plintant tai atsargiai patvirtina: žmonės, reguliairiai rašę tekstus su pokalbių robotu, vėliau prasčiau prisiminė, ką patys „parašė“, dažniau nekritiškai kopijuoja ir net neperskaito, ką robotai pripasakoja (dr. Geoffrey Hinton, neurotinklų technologijų tėvas, tą DI savybę užtikrintu tonu pripasakoti nebūtų dalykų vadina „konfabuliacija“).

Tai naujo, dar tik ryškėjančio mastelio tamsumas ir obskurantizmas: anksčiau neišsilavinimą ir neišmanymą lėmė luominiai, lyties ar kiti socialiniai draudimai -- dabar niekas nieko nedraudžia, viskas atrodo netgi prikišamai prieinama. Tiesiog nežinoti ir nesuprasti, nesiaiškinti ir nebevargti gilintis -- lygiai kaip ir nebendrauti su „nepatinkančiais“ žmonėmis, į kairę ir į dešinę svaidantis „toksiškumo“ etikete -- tapo iš ties komfortiška, miela, saugu, paprasta. O kas pats nemoka patikrinti gauto atsakymo į staigų klausimą, tam belieka tik juo tikėti su visomis pasekmėmis.

Dirbtinis intelektas šią bėdą ne tik paveldi, bet ir smarkiai pagilina, gresia paversti antra antisocialine „prigimtimi“. Pirma, jis užtvindo tinklus pigiu turiniu: „Merriam-Webster“ žodynas 2025-ųjų žodžiu išrinko slop, t. y. masiškai DI gaminamą prastos kokybės skaitmeninį turinį. Antra, jis ima formuoti ir pačias nuomones. Kornelio universiteto tyrėjų eksperimente (M. Jakesch ir kt., 2023) žmonės, rašę tekstą apie socialinių tinklų naudą su „savo nuomonę turinčiu“ DI asistentu, ne tik rašė kitaip, bet ir vėliau patys kitaip atsakė į apklausos klausimus, beveik to nepastebėdami. Trečia, šveicarų tyrėjo M. Gerlicho 2025 m. tyrime su 666 dalyviais dažnesnis DI naudojimas siejosi su silpnesniu kritiniu mąstymu, ypač tarp 17–25 metų jaunuolių, kurie mąstymą dažniausiai „perkelia“ mašinai. Tai koreliacija, ne galutinis įrodymas, bet kryptis nerami: nuomonė, kurią už tave suformulavo mašina, nėra tavo nuomonė, net jei ją pasirašai savo vardu.

Tyliausia grėsmė yra DI „draugužiai“. Tai pašnekovai, kurie niekada nepavargs, neįsižeis ir prašys viso labo tik pratęsti jų prenumeratą. Vienišam -- dėl visai išvengiamų priežasčių -- paaugliui tai jau atrodo kaip vienintelis patikimas išsigelbėjimas. Iš tikrųjų tai tobulas Segismundo bokštas: kitas žmogus pakeičiamas tuo, kas tik atrodo ar skamba kaip žmogus, bet nieko iš tavęs nereikalauja, tau neprieštarauja, nėra savaip trapus ar pažeidžiamas, nereikalingas tavo rūpesčio ar atodairos, atsiprašymo ar elgesio pataisymo … .

Ne vien tai keleto filosofų nuogąstavimai: keturias savaites trukusiame MIT ir „OpenAI“ tyrėjų eksperimente su beveik tūkstančiu dalyvių daugiausia su pokalbių robotu kalbėjęsi žmonės jautėsi vienišesni bei skundėsi mažiau bendravę su kitais žmonėmis.

Susivaldyti nebeužteks!

Dažniausias patarimas -- ir aš jį taip pat neretai dalinu -- yra: išmokykime mūsų vaikus susivaldyti! Tai itin svarbu, bet to vis labiau nebepakanka. Pirma, nesąžininga reikalauti, kad vaikas vien savo silpnos valios ir neišmankštinto vidaus dialogo jėga „atsispirtų programoms“, kurias kuria tūkstančiai sumanių, brangiai samdomų elgesio inžinierių. Pirmiausia reikia keisti mūsų pačių kasdienybės aplinką ir rutinas, o ne atskirai kaltinti vaiką ar technologijas -- nors politinė technologijų kontrolė tampa vis svarbesniu demokratijų iššūkiu visur pasaulyje. 

Antra, net puikiai save valdantis ir socialiai prisitaikęs vaikas gali likti niūriame Calderóno „bokšte“. Jis gali produktyviai mokytis, būti pakankamai mandagus ar mielas -- ir vis tiek nemokėti išbūti, bendradarbiauti, palaikyti ryšius su kitais, ypač ne-namiškiais. Prancūzų filosofė Simone Weil atvirą dėmesį Kitam vadino viena rečiausių ir brangiausių dosnumo formų, dėl to svarbiausias klausimas yra ne „kaip apsaugoti ir sutaupyti savo dėmesį“, o „kam aš jį pati/pats atiduodu“?

Ką mums daryti jau šį rudenį?

Lietuva pirmą žingsnį jau žengė. Balandį Seimas priėmė Švietimo įstatymo pataisas, pagal kurias mokyklos, atsižvelgdamos į nacionalines rekomendacijas, privalo nusistatyti telefonų naudojimo tvarką -- ir ją reikėjo parengti iki šių metų rugsėjo 1 d.! Tačiau dėžutės telefonams prie klasės durų yra tik pradžia: jei pertrauka be telefono yra tuščia, vaikai tiesiog lauks, kol vėl jį gaus… .

Tikiuosi pritarsite: grąžinkime žaidimų ir bendravimo, judesio kartu kiemą. Pertraukos gali tapti žaidimų laiku, kuriame vaikams reikia patiems susitarti. Tėvai gali tartis visa klase, pavyzdžiui, kartu atidėti pirmąjį išmanųjį telefoną ar socialinių tinklų paskyrą. Viena šeima to padaryti negali, nes jos vaikas liks vienas. Visa klasė gali. Toks tėvų susitarimas pats yra solidarumo pamoka. Duokime atsakomybę už konkretų kitą. Ne abstrakčias „vertybes“, o gyvus žmones: globoti jaunesnę klasę, padėti kaimynei, aplankyti senelių namus. Atsakomybė auga tik tada, kai kažkas nuo tavęs iš tikrųjų priklauso.

Mokykime naudotis DI geresniam tarpusavio bendravimui, o ne viens kito ir msvtymo bei kerybos uždavinių vengimui. DI rimta prasme nebeuždrausi ir nebeišvengsi. Daugiau rašykime ranka klasėje ir atsiskaitykime žodžiu, ir prieš klasę, ir mokytojui. Duokime užduotį rasti klaidą pokalbių roboto atsakymuose ar „kūryboje“. Kuo dažniau klauskime: „Iš kur tai žinai? Kokiu pagrindu tai tvirtini?“ Šio klausimo mašina už vaiką neužduos. Kalbėkime atvirai. Kai paauglys supranta, kaip jo telefonas išnaudoja lošimo automato principą, manipuliacija praranda dalį galios. Vaikai labai nemėgsta būti apgauti, ir tai geras sąjungininkas. Ir pagaliau rodykime pavyzdį. Vaikas neišmoks padėti telefono, jei per vakarienę mato jį tėvų rankose. Tai nemaloniausia šio teksto vieta, bet be jos niekas kitas neveiks.

Grąžinkime ir gyvą ginčą. Mokykloje tam jau esti amžių patikrinti būdai: debatai, kuriuose mokinys turi apginti ir jam nepatinkančią poziciją; pokalbis ratu, kuriame savo mintį galima išsakyti tik pirma savais žodžiais atpasakojus, ką pasakė ankstesnis kalbėtojas; atsiskaitymas žodžiu, kai po kiekvieno „man atrodo“ reikia pridėti „nes“. Namuose paktų vakarienės be ekranų ir bent vieno klausimo, į kurį šeimos nariai atsakytų skirtingai, nuoširdžiai. Pagarbiai ginčytis su kitaip manančiu, jį ar ją išgirsti, perprasti yra įgūdis, kaip plaukimas: jo neišmoksi skaitydamas apie vandenį ir senovės plaukikus.

Šios durys atsidaro iš lauko!

Calderóno pjesės pabaigoje Segismundas netikėtai sau pačiam supranta: net, jei gyvenimas tėra tik sapnas, gerai elgtis su kitais šiame sapne vis tiek verta ir svarbu vien dėl gerumo pavyzdžių. Žmogumi Segismundo tampa ne tada, kai ištrūksta iš bokšto, o tada, kuomet mato savo moralines klaidas ir pasirenka atsakomybę bei rūpestį kitais. Mūsų vaikų “bokštų” neatrakins nei „geresnės“ programėlės, nei vien įstatymai: jie atsivers tik tada, kai Kitas pasibeldžia: žaismingas bendraamžis kieme, griežtesnis mokytojas, klausiantis „Kodėl taip? Ar gali kitaip?”, atidūs tėtis ar mama, atidedantys telefoną ir su palankiu dėmesiu pažiūri vaikui į akis.

Apie autorių

Algirdas Davidavičius – filosofas, švietėjas, žurnalistas, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, demokratijos ir kritinio mąstymo ugdymo ekspertas, Vilniuje veikiančios mokyklos „Apvalus kvadratas“ etikos ir filosofijos mokytojas.