„Ženklu už nuopelnus Jurbarko kraštui“ bus apdovanoti du mokytojai

Pirmadienį, spalio 6 d., 16.00 val. Jurbarko kultūros centre vyks Mokytojo dienos šventė. Iškilmingos šventės metu dviems mokytojams atiteks garbė būti apdovanotiems „Ženklu už nuopelnus Jurbarko kraštui“. Jie bus įteikti buvusiai Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokytojai Mildai Piliutienei ir Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos mokytojui Vincui Bakšiui.

Milda Piliutienė

Milda Piliutienė Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje dirbo lietuvių kalbos mokytoja nuo 1964 rugpjūčio 25 d. Ji baigė VVU ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Sunku būtų išvardinti visus šios mokytojos nuopelnus, pasiektus per 50 metų, tačiau paskutinių metų laimėjimai būtų šie: Respublikiniame geografinio rašinio konkurse „Mano atrasta Lietuva“, kuriame dalyvavo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų (5–12 kl.), gimnazijų (1–4 kl.) mokiniai ir aukštųjų mokyklų bei kolegijų studentai, III-ąją vietą užėmė jos paruošta mokinė. (2012 m.) Jos mokiniai buvo daugybės rajoninių konkursų nugalėtojai. Labai atsakingas ir sąžiningas mokytojos darbas užtikrino ir jos mokinių gerus valstybinių egzaminų rezultatus. Geriausias įrodymas - šių metų jos mokinės Neringos Jucevičiūtės šimtukas, gautas už valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą.

Šią mokytoją labai gražiai prisimena dauguma jos mokinių.

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė,  VU doktorantė, Všį Tėvystės centras steigėja.

Pastaruoju metu vis prisimenu savo Mokytojas - moteris, iš kurių mokiausi meilės, atjautos, supratingumo, kūrybiškumo. Iš kurių mokiausi būti asmeniu, asmenybe, būti savimi. Moteris, įkvėpusias mane gyvenimui. Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Milda Piliutienė - viena iš jų. Esu jai dėkinga už daugelį dalykų, tačiau pirmiausia už tai, kad gebėjo rasti su mumis, mokiniais, atviro ir draugiško kalbėjimo kelią, kurį grindė pasitikėjimu ir meile. Ir dar šis tas svarbaus - tai sielų bendrystė, jausmas, susiejantis skirtingo amžiaus, išsilavinimo, skirtingos padėties žmones. Iki šiol jaučiu, kad būtent šios Mokytojos dėka patyriau, jog tokia bendrystė yra, ir kad kartą užsimezgus, ji lieka visam lakui. Už tai ir dėkoju - už gilius pokalbius, už vakarus prie kavos puodelio Mokytojos namuose, supratingas akis, na ir, žinoma, už įtraukimą į aktyvų literatūrinį gyvenimą.

Judita Pažereckienė, „Mūsų laiko” korespondentė.

Mano brangioji auklėtoja - tik taip ją vadinu, kai visiems draugams pasakoju, kiek daug ši mokytoja man davė. Jos dėka visa mūsų klasė aplankė tiek kultūrinių renginių, kad kiti mums galėjo tik pavydėti. Mes matėm įžymiausius tuo metu pastatytus teatro spektaklius Vilniuje ir Kaune, ne kartą lankėmės Baleto ir operos teatre, visuose įdomiausiuose muziejuose. Prie laužo vakarodavom ir iki išnaktų diskutuodavom apie gyvenimą netoli Vinco Krėvės gimtinės, vykom į Novelės vakarus Klangiuose... Dabar galiu drąsiai teigti, kad auklėtojos dėka mes buvom kultūringesni ir žinojom daugiau už kitus bendraamžius. Ir dar - kai sovietmečiu reikėjo privalomai analizuoti L. Brežnevo „šedevrus” („Plėšinius” ir kitus), auklėtoja per literatūros pamoką tiesiai šviesiai pasakė: „Šitų nesąmonių mes nedarysim”. Ir apie kitus privalomus sovietinio mąstymo rašytojus ar poetus jos nuomonė buvo tokia pati. Auklėtoja net nebandė savo nuomonės slėpti ir niekada nekeitė  pažiūrų. Paprašyta duoti šventės proga nors trumpą interviu - giežtai atsisakė. Teigė, jog jai nereikia nei apdovanojimų, nei kokios kitos garbės. Tik prašė parašyti, kad savo darbą visą laiką labai mylėjo, laukdavo Rugsėjo pirmosios šventės. Jeigu reikėtų gyvenimą pradėti iš naujo, ji sakė, kad nieko nekeistų. Pasirinktų tą patį mokytojos darbą.

Vincas Bakšys

Vincas Bakšys gimė Raseinių rajone, Pikčiūnų kaime, 10 km nuo Raseinių, kur gyveno iki 2 klasės. Vėliau tėvai persikėlė į Viduklę. Čia baigęs 8 klases, įstojo į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. Tėvai tuo metu jau buvo persikėlę gyventi į Skirsnemunę.

Dar praėjusiais metais duodamas interviu „Mūsų laikui“ Vincas Bakšys sakė, kad  svajojo būti mokytoju. „Jau stodamas į muzikos mokyklą žinojau, kad mano tikslas - būti muzikos mokytoju.  Jurbarke atsidūriau gavęs paskyrimą dirbti šioje mokykloje. Pradėjau čia dirbti 1982 rugsėjo 1 d. tame pačiame kabinete, kuriame dirbu iki šiol“, - tuo metu sakė jis.

Visada geros nuotaikos, besišypsantis, mokiniams pasisveikindamas „duodantis žaibą“, meno mokykloje mokytojas yra nuolat apsuptas jį mylinčių mokinių. V. Bakšys su jais visada yra atviras ir nuoširdus. Savo mokinius, sako, labai myli ir iš jų sulaukia tokio paties grįžtamojo ryšio.

Pasak V. Bakšio, jei mokytojas yra autoritetas, tai vaikai seka jo pėdomis ir stengiasi mokytis. „Daug yra mokinių, kurie baigę mokslus meno mokykloje, norėjo sekti mano pėdom ir įstojo į aukštąsias ar aukštesniąsias mokyklas toliau tęsti mokslų. O kad patiktum, svarbiausia vaikui nemeluoti ir su juo bendraut kaip su protingu žmogumi”, - sakė mokytojas.

Paklaustas, kur V. Bakšys mato save po dešimties metų, jis juokaudamas atsakė: „Tame pačiame kabinete. Tikiuosi, kad po 10 metų būsiu dar geresnis mokytojas, o šiame kabinete praleidęs 40 metų, galėsiu be jokių piktumų drąsiai išeiti poilsiauti“.