Žemės ūkio ministras Jurbarko rajone atrado ir mažą stebuklą, ir du skatintinus ūkininkavimo pavyzdžius
- Štai taip atrodo Girdžiuose įsikūrusi firminė „Sūrio džiazas“ parduotuvė, kurioje apsipirkti nepraleido progos ir pats ministras K. Navickas – lauktuvių įsigijo iš sūrinės įkūrėjos Svajonės Vaicekauskienės rankų. / Linos Juškaitienės nuotr.
- Jaunasis ūkininkas Nerijus Blažys svečiams iš Vilniaus pirmiausiai parodė serbentyną – būtent su šiais vaiskrūmiais startavo jo uogininkystės ūkis. / Linos Juškaitienės nuotr.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, tęsdamas pažintį su mažiau matomais, bet sėkmingais regionų ūkiais, taip ieškodamas sektinų efektyvių ir skatintinų ūkininkavimo pavyzdžių, iš Jurbarko rajono išsivežė įspūdžių iš dviejų sėkmingų ūkių – Svajonės ir Valdo Vaicekauskų sūrinės Girdžiuose bei Nerijaus Blažio uogininkystės ūkio Giedrių kaime. Pasak ministro, abu šie ūkiai yra puikiausi pavyzdžiai, kaip efektyviai gali veikti trumposios maisto tiekimo grandinės, atveriančios galimybes plėstis ar net sėkmingai startuoti.
Mažas stebuklas - sūrinė
„Pamačiau mažą stebuklą“, – taip Girdžių sūrinę apibūdino ministras, kuriam įspūdį padarė ir gaminamų sūrių įvairovė, ir pats gamybos modelis. „Tai yra ateitis. Būtent tokius ūkius, kurie patys augina, gamina ir perdirba savo produkciją, reikia skatinti ir remti, kad jie galėtų ne tik išsilaikyti, bet ir plėstis“, – apie abu ūkius kalbėjo ministras, kuris su patarėjų komanda, tarp kurių – ir rajono tarybos narys Daivaras Rybakovas, Jurbarko krašte lankėsi penktadienį, gegužės 14 dieną, – atskubėjo tiesiai po Vyriausybės valandos Seime.
Tai, ką žemės ūkio ministras pamatė ir išgirdo Girdžių sūrinėje, pranoko visus lūkesčius. Buvusiame pieno supirkimo punkte veikia moderni sūrinė. Po vienu stogu – firminė pieno produktų parduotuvė, kurie čia pat, už stiklinės sienos, gaminami iš šviežio pieno (kasdien perdirbama po 1 toną). Pienas atkeliauja iš tame pačiame miestelyje esančios Vaicekauskų fermos – ten laikoma 60 karvių. Sūrinėje – tikras sūrių džiazas – daugiau kaip trisdešimt pavadinimų pieno produktų: nuo lietuviškų varškės iki brandintų fermentinių sūrių. Ir visa šia produkcija Vaicekauskai patys prekiauja Kauno, Vilniaus ir kitų miestų turguose bei tiekia kavinėms. Ūkyje dirba dešimt vietos darbuotojų.
„Nuostabu. Štai yra teisingas kelias, kuriuo ūkininkams reikia eiti, norint sukurti didesnę žemės ūkio pridėtinę vertę“, – girdžiškiams ūkininkams pagyrų negailėjo ministras, pridurdamas, kad keičiasi požiūris į žemės ūkį – bus skatinami tvarūs, efektyviai veikiantys ūkiai, turintys potencijos augti ir plėstis. Tai nėra tušti žodžiai. Žemės ūkio kuriamos pridėtinės vertės didinimas yra vienas svarbiausių 2021–2027 metų finansinio laikotarpio žemės ūkio ministerijos tikslų, kaip ir gyventojų apsirūpinimas vietoje tvariai užauginta žemės ūkio produkcija.
Pirmieji išbandė naują paslaugą
Dar daugiau. Trumpas kelias nuo lauko iki stalo – tikras sėkmės receptas. Geriausias to įrodymas – tolimesnė Vaicekauskų pieno ūkio plėtra. Svečius pasitikusi sūrinės „Sūrio džiazas“ įkūrėja Svajonė pakviečia į sūrių degustaciją Vaicekauskų naujai įrengtoje kavinėje, kur svečių jau laukė ir šeimininkas Vladas. Paaiškėja, kad ministras ir patarėjai buvo pirmieji, kurie išbandė naują paslaugą - Vaicekauskai į sūrių degustacijas ir edukacijas lankytojus kvies, kai tik baigsis karantino suvaržymai.
Sėkmei reikia ir drąsos. Tam, kad trumpoji maisto tiekimo grandinė veiktų, reikia drąsių, savo darbą ir kraštą mylinčių žmonių. Tokių, kaip „Sūrio džiazo“ įkūrėja Svajonė, kuri, paaiškėja, yra buvusi chemijos mokytoja, į sūrių verslą nėrusi uždarius miestelio mokyklą. Būtent ji įkalbėjo vyrą sumažinti galvijų skaičių, atsisakyti nuostolingos pienininkystės ir pradėti rizikingą pieno perdirbimo verslą. Nepabijojo, pasinaudojo ES parama ir šią šeimą nuo pat pradžių lydėjo sėkmė, kurią geriausiai atspindi Kauno miesto turguose nusidriekusios eilės pirkėjų, pasiryžusių ir pusvalandį palaukti savo pamėgtų pieno produktų.
Sėkmingas uogininkystės ūkis
Giedrių kaime, pusiaukelėje tarp Girdžių ir Jurbarko, sėkmingą uogininkystės verslą įkūrė taip pat mokytojo duonos ragavęs, ugniagesiu dirbęs Nerijus Blažys – pats uogas, daržoves augina, perdirba ir realizuoja. Maždaug prieš šešetą metų startavęs nuo 7 hektarų vaiskrūmių, gavęs jaunojo ūkininko paramą, dabar valdas išplėtė iki 50 hektarų – tokiame bendrame plote augina serbentus, braškes, obelis, vynuoges, moliūgus ir kitas daržoves. Tą penktadienio popietę svečius pasitikęs Nerijus pirmiausia pavedžioja po serbentyną, braškyną, vynuogyną. Pokalbis mezgasi lengvai – paaiškėja, kad ir ministras bando vynuoges auginti, tik, linksmai pajuokauja, kol kas nekaip sekasi. Nerijus svečius nusiveda parodyti mobilios sulčių spaudyklos, pramoninės džiovyklos – visą įrangą įsigijo pasinaudojęs Europos Sąjungos parama. Svečiai ilgėliau užsibūna prie čia pat veikiančios firminės parduotuvėlės. Produkcijos įvairovė sudomino ministrą. Ir tyrelės, tinkančios kūdikiams, ir serbentų bei obuolių miltai, kuriais galima pagardinti jogurtus, ir vaisių bei daržovių saldainiai – pagal močiutės receptus pagamintos moliūgų cukatos ir kt. Visą šiame ūkyje pagamintą produkciją galima įsigyti ir interneto parduotuvėje. Paaiškėja, kad ir Nerijus ant laurų nemiega – planuose – tiekti savo produkciją į darželius. Plėtrą pristabdė ir planus sujaukė karantinas.
Keičiamasi vertybėmis
K. Navickas, apžiūrėjęs abu ūkius, pasidžiaugia, kad ministerijos pasirinktas vienas iš prioritetų – skatinti trumpųjų maisto tiekimo grandinių diegimą - teisingas. Svarbiausia užtikrinti, kad kokybiška, vietos ūkiuose pagaminta produkcija patektų tiesiai ant vartotojų stalo. „Uogų ūkiui, gaminančiam specifinį produktą, pagalba reikalinga“, – komentavo žemės ūkio ministras, kuris kalba aiškiai ir paprastai. Jis sako, džiaugtųsi, jei į darželius ir kitas ugdymo įstaigas, globos namus būtų tiekiami vietoje užauginti kokybiški produktai.
Kad tai būtų pasiekta, jis kaip asmeninį prioritetinį tikslą išsikėlęs populiarinti trumpųjų maisto tiekimo grandinių kooperatyvus, logistikos centrus. Ministro žodžiais, trumpųjų maisto tiekimo grandinių koncepcija paprasta – jei kyla abejonių dėl produktų kokybės, visada gali atvažiuoti ir pažiūrėti, kaip tuos sūrius gamina ar serbentus augina. Dar daugiau. Pasak ministro, pirkdami vietoje gaminamą produkciją, ne tik prisidedame prie savo krašto ūkininko sėkmės istorijos, bet ir keičiamės vertybėmis. „Čia ir yra pagrindinis lietuviškos produkcijos grožis beidžiaugsmas. Irtai reikia puoselėti“, – apibendrino ministras K. Navickas.
Užsak. Nr. 210011
bus atliekama kokybė - ar kaip nors kvailiau pasakyti neišėjo?
Bus stebima Jurbarko rajono maudyklų vandens kokybė