VU rektoriaus paskaita: apie Aleksandrą Vytautą Didįjį – karalių be karūnos

Ar žinote, kad Lietuvoje tarpukariu po Vasario 16-osios antra švente buvo laikoma rugsėjo 8 diena, kuomet turėjo būti karūnuotas Vytautas Didysis, bet taip nieko ir neįvyko? Arba Vytautas Didysis buvo toks žinomas Europoje, kad vienu metu, XV amžiaus pradžioje, čekai jį norėjo matyti savo karaliumi, vadindami jį pakviestuoju? Ar teko girdėti, kad to paties Vytauto kraujas teka ir Bizantijos imperatoriaus šeimoje – jo anūkė ištekėjusi už Bizantijos imperatoriaus. Pats Vytautas buvo anūko Vasilijaus II, Maskvos didžiojo kunigaikščio sūnaus, globėjas. Ir ar tikrai lenkai pavogė karūną, kurios Vytautas Didysis Lietuvoje taip ir nesulaukė? Visko tiek ir dar daugiau sužinojome apsilankę paskaitoje apie Vytautą Didįjį ir monarcho valdžią vėlyvųjų viduramžių Europoje, kurią skaitė Vilniaus universiteto rektorius, profesorius Rimvydas Petrauskas, į Jurbarką užsukęs pirmą kartą. Istorikas apie Vytauto Didžiojo gyvenimą pasakojo birželio 10 dienos popietę Jurbarko r. viešojoje bibliotekoje, Vytauto Didžiojo progimnazijos istorijos mokytojos Akvilės Jociutės, rektoriaus bendrakursės, kvietimu.

Patikinęs, kad apie Vytautą Didįjį kalbėti tokiame mieste kaip šis jokia egzotika, o savaime suprantamas dalykas. Istorikas susirinkusiuosius nukelia į 1392-uosius metus, kuomet Vytautas jau buvo netekęs abiejų tėvų, beveik visų brolių, tris kartus keitęs tikėjimą, du kartus – savo vardą, bėgęs iš nelaisvės. Štai toks apie 40 metų, subrendęs, vyras, įgauna valdžią Lietuvoje, kurią greitai įtvirtina ir sustiprina. Lietuvos didžioji kunigaikštystė tuo metu buvo didžiausia valstybė Europoje, apimanti visą dabartinę Baltarusijos teritoriją, didelę dalį Ukrainos ir net dalį Rusijos. Pats aktyviausias gyvenimas LDK virė dabartinės Lietuvos Aukštaitijos teritorijoje ir vakarų Baltarusijoje. Štai tokią didžiulę teritoriją turėjo suvaldyti Vytautas Didysis.

Valdžią į rankas paėmė 40-ies

Kaip ir dera monarchui, jis įtvirtina savo valdžią ir galią laikydamasis tų laikų Europos tradicijų. Pradedant antruoju krikščionišku vardu, kurį jis gauna – Aleksandras Vytautas (manoma, kad Aleksandro Makedoniečio garbei, šis monarchas buvo tuo metu laikomas pavyzdiniu). Leidžiamos Vytauto Didžiojo monetos, nors tuo metu atsiskaitoma ilgaisiais ir Prahos grašiais. Jis įtvirtina savo galią herbu, antspaudu, kuriuo pasirašinėjami dokumentai – šalia dinastijos ženklo „Raitelio (Vyčio) figūruoja žemių (Voluinės, Trakų, Smolensko) herbai, kurie pabrėžia teritorinio suvereno valdžią. Kaip ir dera monarchui, pasistato rezidencinę Trakų salos pilį, kad būtų patogu gyventi. Vytautas buvo keliaujantis monarchas, bet žiemas leisdavo rezidencinėse pilyse, kurių turėjo ne vieną – svarbiausios buvo Trakų. Vilniaus, Gardino, Naugarduko, Kauno, Lucko. Būtent Vytautui vadovaujant atliekamos tokios reformos, kuomet atsiranda dvaro pareigybės – savotiški šių laikų ministrai. Atsiranda pareigybės, įprastos monarchų dvaruose: maršalas, iždininkas, heraldai, taurininkas, vėliavininkas ir kt. Be to, norint suvaldyti didžiulę teritoriją, buvo įkurta raštinė, arba dvaro kanceliarija, ko iki Vytauto taip pat Lietuvoje nebuvo. Monarchai iš savo valdų neiškeliaudavo. Tokių vizitų į užsienį, kaip kad šiais laikais, nedarydavo. Informacija apsikeisdavo ir bendraudavo dažniausiai tik laiškais. Vytauto kanceliarijoje buvo rašomi laiškai įvairiausiomis kalbomis, nes kontaktai užmegzti plačiai - nuo Bizantijos iki Skandinavijos, nuo Kastilijos (Ispanija) iki Aukso Ordos. Nė vienas LDK valdovas iki Vytauto nevykdė tokios intensyvios užsienio politikos.

Vytautas – riterių kultūros populiarintojas

Istorikas R. Petrauskas atkreipia dėmesį į dar vieną momentą – Vytautas buvo ir riterių kultūros populiarintojas. Iš laiškų, sąskaitų knygų istorikai dėliodami vaizdą daro išvadas, jog tuo metu LDK kilmingieji buvo įšventinami į riterius. Tai leidžia manyti vienas egzotiškas įrašas apie žygį į Naugarduką, kuomet Vytautą Didįjį lydėjo jam dovanota Ordino magistro „dovana“ – juokdarys nykštukas Hene. Istorikas paaiškina, kad tais laikais buvo įprasta juoktis iš fizinių trūkumų, tokių kaip mažas ūgis. Ir valdovai vieni kitiems galėjo dovanoti... juokdarius. Tas juokdarys Hene, kurį išsirinko Vytautas, buvo raštingas – ataskaitas Ordinui rašydavo, buvo toks pusiau šnipas. Be to, Vytautas organizavo ir riteriams įprastus kryžiaus žygius. Jei dar prieš dešimt metų LDK buvo ta valstybė, į kurią buvo rengiami kryžiaus žygiai, tai dabar jau Vytautas tokius rengia ir užsienio riterius kviečia dalyvauti – traukia į žygius pas totorius, vėliau – Rusiją.

Apie riterių kultūros populiarinimą Lietuvoje įrodo ir tai, kad Vytautas Didysis su žmona buvo priimti į Drakono ordiną – juos priėmė Romos karalius, tais laikais vienas įtakingiausių Zigmantas Liuksemburgietis. Šio ordino ženklelių yra rasta Latvijos teritorijoje. R. Petrauskas nenustebtų, jei tokie ženkleliai būtų randami Valdovų rūmų teritorijoje.

Noras karūnuotis tėvynėje

Būtent Zigmanto Liuksemburgiečio paakintas Vytautas Didysis ir nusprendė karūnuotis ir taip įprasminti politinį atminimą. Karūnavimas turėjo vykti Vilniaus Katedroje rugsėjo 8-ąją, arba Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną. Kaip gerai žinome, karūna Lietuvos taip ir nepasiekė. Lietuvoje dar gana ilgai, kone iki šių dienų, neišsisklaidė mitas, kad neva lenkai buvo tie, kurie karūną pagrobė ir kad būtent Lenkijoje yra toji karūna. Pasak istoriko, toji karūna nepasiekė ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos. Tiksliau, dvi karūnos, nes paprastai karūnuojamas ir vyras, ir žmona – šiuo atveju Vytautas Didysis ir jo antroji žmona Julijona. Tačiau pirmoji karūnacijos svita buvo Lenkijoje sulaikyta – yra išlikęs dokumentas, kuriame surašyta, kokiu pagrindu Vytautą Didįjį reikia karūnuoti: dėl nuopelnų krikščionybei, pripažįstant, kad tai suverenus valdovas, o pati valstybė yra tarsi skydas nuo kitatikių. Kita svita, kuri gabeno karūnas, apie suimtą delegaciją sužinojusi, apsisuko ir grįžo į Niurnbergą, tuo metu auksakalystės centrą, kur karūnos ir liko. Tai galima spręsti iš likusių sąskaitų knygų. Turtingieji miestelėnai už tam tikrą mokestį galėdavo tokias svarbias relikvijas palaikyti. Vėlesniuose įrašuose tos karūnos kažkur dingsta.

Istorikas atkreipia dėmesį į tai, kad Vytautas Didysis norėjo sukurti karalystę tuo metu, kai karalystės Europoje nyko arba vienijosi į unijas, bet naujų nesisteigė. Paskutinė nauja karalystė, įsteigta Europoje, buvo Mindaugo karalystė. Sukurti naują vėlyvaisiais Viduramžiais jau buvo gana sudėtinga. Juo labiau, kad Vytautas Didysis taip ir nesusilaukė vyriškos lyties įpėdinio. Kodėl vis dėlto LDK valdovas norėjo karūnuotis? Apie tai byloja išlikęs Vytauto laiškas, kuriame vokiečių kalba parašyta, kad jis norintis karūnuotis savo žemėje, šalyje ir savo tėvynėje.

Vytautas Didysis miršta nekarūnuotas, sulaukęs tiems laikams ilgo amžiaus, 80-ies, kuomet žmonės tais laikais gyveno kur kas trumpiau. Šio valdovo mirtis sulaukė atgarsio tarptautinėje bendruomenėje. Vytauto laidotuvės paminėtos Eberhardo Vindekės kronikoje: „1430 metais po Kristaus gimimo mirė hercogas Vytautas, Lietuvos Didysis kunigaikštis, kurį karalius Zigmantas norėjo pakelti karaliumi. Ir buvo daug ponų jo laidotuvėse“. Nors ir nekarūnuotas, Vytautas pagerbtas ir prisimenamas kaip karalius.