Violeta Grabauskienė: iššūkiai suteikia galimybę tobulėti

Šie metai ir vėl Jurbarko rajone buvo ypatingi. Visus metus išskirtinio dėmesio sulaukė Veliuona, gavusi Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą. Ir nieko keisto čia nėra, nes mūsų rajonas, išsidėstęs istorinėse kovų su Kryžiuočių ordinu vietose, turi tiek daug neužmirštamų įvykių, pasakojimų ir legendų, kad dar ne vienerius metus galėtume dalintis su kitais nuostabia Lietuvos istorija. Bet, baigiantis 2021-iesiems, norime pasidžiaugti ne praeitim, o dabartim – mūsų šviesuoliais. Veliuona jų turi nemažai, bet ryškiausias šių visų metų spindulys – miestelio kultūros centro direktorė Violeta Grabauskienė. Tai ji visus metus buvo viena iš pagrindinių Lietuvos mažosios kultūros sostinės projekto organizatorių bei įgyvendintojų. Šiam nuostabiam projektui baigiantis kalbamės su Violeta. Taip sėkmingai jis prasidėjęs, pasak V. Grabauskienės, atnešė tiek daug kūrybinių idėjų, planų ateičiai, kad veliuoniečių, ir ne tik, gyvenimas buvo ir bus tikrai spalvingas. Gražus, kūrybingas ir įdomus.

Mūsų pašnekovė nelabai telpa į interviu rėmus – tokia  energinga, žavi, kūrybinga ir kunkuliuojanti energija. Apibendrindama praėjusius metus pasakoja, kad įvykiai tiesiog vijo vieni kitus. „Projekto metu tiek visko vyko – Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo paroda „Veliuonos bažnyčia ir parapija: istorija ir dabartis“; Veliuonos krašto istorijos muziejaus projektas, skirtas Veliuonos bažnyčios ir parapijos įkūrimo 600-osioms metinėms paminėti. Birželio pradžioje buvo atidaryta Kauno valstybinio lėlių teatro V. ir S. Ratkevičių muziejaus lėlių paroda. Veliuona įspūdingai, gyvai paminėjo Devintines – su atgaivinta tarpukario procesija per visą miestelį iki pat kapinių. Buvo išgirsti pirmieji Veliuonos bažnyčios bokšto laikrodžio dūžiai – pašventintas pats laikrodis ir 600 metų švenčiančioje Veliuonos bažnyčioje laikytos Šv. Mišios. Po jų pašventinta ir atstatyta Veliuonos kapinių koplyčia. Tą dieną vyko ir iškilminga rajono savivaldybės apdovanojimo „Krištolinė lelija“ įteikimo ceremonija“, – sako pašnekovė. Ir tai – tik dalisčia vykusių renginių.   

Vienas iš kultūrinės programos pasididžiavimų startavo birželio 27 dieną. Veliuonoje prasidėjo pirmasis rajone profesionalios muzikos vasaros festivalis „Veliuonos vasaros muzika“. Manome, kad ši puikios muzikos šventė taps tradiciniu miestelio renginiu. Įvairių grupių ir atlikėjų koncertai vyko iki pat rugpjūčio pabaigos. Mes viską darėm kartu – Romarika Pikelienė, Kultūros centro dailininkė dekoratorė, Lina Lukošienė, meno vadovė, ūkvedys Petras Ragaliauskas, seniūnas Egidijus Mikšta, mūsų gerbiamas klebonas Šarūnas Leskauskas. Taip pat – partneriai, Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazija, Tytuvėnų kultūros centras, Kalbos ir kultūros institutas „Lingua Lituanica“, Tautosakos institutas, Kauno lėlių teatras ir kiti. Aišku, be Veliuonoje bibliotekos vedėja dirbančios rašytojos ir poetės Violetos Šoblinskaitės taip pat būtų sunku įsivaizduoti šį projektą. Ji – mūsų visų renginių ašis“, – pasakoja pašnekovė. Ji sako, kad 2021-ieji, prasidėję visam Jurbarko kraštui svarbia žinia, kuomet Veliuona buvo paskelbta Lietuvos mažąja kultūros sostine, tikrai atnešė nemažai išbandymų. „Ta proga miestelio bendruomenė, seniūnija, kultūros įstaigos surėmėm pečius. Laukė daug renginių, kuriuose buvo kviečiami dalyvauti visi rajono ir visos Lietuvos gyventojai. Pirmiausia susidūrėm su neeiline situacija – paskelbtu karantinu dėl COVID-19. Teko daug mokytis ir išmokti. Filmuoti, vesti laidas nuotoliniu būdu. Jau pačios pirmosios laidos, kuomet kalbėjom apie Veliuonos ir Žemaitijos sąsajas, buvo tokios – su Panele Mokytoja, su pašnekovais iš Žemaitijos. Čia labai gražiai įsijungė tikra žemaitė Violeta Šoblinskaitė. O paskui jau buvo lengviau, išmokom tuo nuotoliniu būdu bendrauti“, – pasakoja Violeta, priėmusi iššūkį garsinti Veliuonoje organizuojamų tradicinių renginių ir Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą.

Ji džiaugiasi, kad vasarą vyko ir vienas iš kultūrinės programos pasididžiavimų – pirmasis rajone profesionalios muzikos vasaros festivalis „Veliuonos vasaros muzika“. Sako, kad ši puikios muzikos šventė taps tradiciniu miestelio renginiu. O rudenį, rugsėjo 11 ir 18 dienomis, vyko tradicinis renginys, miestelio vizitine kortele tapęs tradicinių amatų, muzikavimo ir liaudiškų šokių festivalis „Veliuonos kadrilis“, kuris šiais metais išaugo į dviejų dienų šventę. Miestelio svečiai pamatė inscenizuotą „Veliuoniečių lietuvių veseliją“, pagal Antano ir Jono Juškų „Svotbinę rėdą“.

Ulbienė, Karajedas ir kitos legendos

Veliuonos kultūros centro direktorė Violeta Grabauskienė papasakojo ir apie miestelio legendas. Viena, galbūt naujai atrasta, buvo Panelė Mokytoja, nuotoliniu būdu sukurtas personažas, kurį įkūnijo Jolanta Lukenskaitė, ir vadinosi „Bohemiška svetainė pas panelę Mokytoją“. „Ji neturėjo savo istorinio prototipo, bet Veliuonoje visada gyveno daug išsilavinusių žmonių. Šis pasakojimas buvo planuojamas kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį, vyko susitikimai su įvairiais įdomiais žmonėmis, pokalbiai ir kiti smagūs dalykai. Kas domėjosi, matė – šis kraštas buvo vartai į Žemaitiją, tad ir pirma tema buvo skirta žemaičiams. Tuoj pat startavo ir dar vienas projektas, kurį Veliuonos kultūros centras vykdė kartu su Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazija ir Jurbarko švietimo centru – pilietinė akcija „Pažink savo kraštą“, – sako Violeta.

Tai tiek apie Penelę Mokytoją. Kita šio krašto legenda – smalsi moterėlė Marijona Ulbienė. Pasak legendos, ji tikrai gyveno miestelyje. O Antanas Mickus, savamokslis fotografas, gerai žinomas veliuonietis, turėjęs fotoateljė Veliuonoje, fiksavęs krašto žmones, įvykius, šventes, darbus, Veliuonos žydus, turgus, amatus, sukūręs tokius fotografijų ciklus kaip „Gedimino paminklo atidengimas“, „Veliuona iš Nemuno salos“, „Baržų statykla“, 1930-aisiais fotografavęs Vytauto paminklo atidengimą, Veliuonos panoramą nuo Gedimino kapo kalno, 1932-aisiais įamžinęs Nemuno potvynį, įamžino ir „Keliaujantį muzikantą su savo šunimis“ – Ulbienės personažą. „Antano Mickaus sūnus pasakojo, kad buvo tokia istorija, kad tas nuotraukoje atvaizduotas Ulbys pasidarė iš visų žmonos rastų aprėdų, paklodžių ir kitų audinių tokius kaip lėktuvo sparnus ir šoko nuo tvarto žemyn, norėdamas pakilti, bet, aišku, nesėkmingai. Suplyšo paklodės, lovatiesės ir visa kita, todėl įpykusi žmona jį išvijo iš namų. Taip išvytas jis ir keliavo po mūsų apylinkes vedinas šunimi, su smuikeliu rankose. Tokį jį ir užfiksavo A. Mickus savo fotografijose. Koks Ulbienės vardas buvo, nežinome, bet būtent pagal tą istoriją ir sukūrėme jos paveikslą“, – redakcijai pasakojo V. Grabauskienė.

Apie naują, dar negirdėtą legendą, Karajedą, pašnekovė sako, kad tai bus naujas personažas. Koks – dar teks palaukti. „Yra pasakojimų, kad Karajedas įtraukdavo į Nemuną atėjusius pasimaudyti vaikus. Bet mes jį reabilituosim. Nebereikės bijoti“, – juokauja. Prižada, kad bus ir kitų atgimusių legendų – kunigaikštis Vytautas su savo žmona Ona ir dar keletas.

„Veliuoniškiai šiais ypatingais metais ketina parodyti Lietuvos gyventojams viską, ką turi geriausio ir gražiausio. Mes nestovim vietoje. Kad ir mažas miestelis, bet tikrai turim daug idėjų. Veliuonos kultūros centras atliko svarbų visai Lietuvai darbą – suskaitmenino 5 tomus Antano ir Jono Juškų dainyno „Svodbinė rėda“. „Brolių Juškų surinkta ir užrašyta mūsų tautosaka – didžiulis turtas. Knygų leidimo niekas nekartojo gal pusšimtį metų, tad perkeltas į skaitmeninę erdvę dainynas bus prieinamas visiems, norintiems susipažinti su kūryba, taip pat – repeticijų metu. Metų pabaigoje, planuojama, „prisikels“ ir didingasis Vytautas su savo istorija ir indėliu kraštui. Bendradarbiaujame ir su Valdovų rūmais, kurie mums talkina įgyvendinant sumanymą. Norime bent kiek autentikos“, – sako V. Grabauskienė.

„Nepaisant nūdienos neramaus laiko, tegul šventinė nuotaika įkvepia naujiems pokyčiams ir geriems, prasmingiems darbams. Bendrystės ir ramybės jūsų širdyse bei namuose“, – visiems skaitytojams linki Violeta. Po visus metus trukusio projekto ji, sako, nepavargusi. Geriausiai atsipalaiduoja savo gėlyne – turi didžiulę kolekciją „vienadienių“ gėlių, mėgsta žolę pjauti, su vyru Antanu sodyboje triūsti ir visiems to linki – gamtoje visi rūpesčiai pasimiršta.