Vilniuje jau eksponuojamas restauruotas Raudonėnų kalavijas (komentaras, ar yra galimybė eksponuoti Jurbarko rajone)

Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale, visuomenei jau pristatomi 9 originalūs kalavijai. Didžioji jų dalis eksponuojami pirmą kartą, tarp jų ir visai neseniai rasti, patraukę ne tik archeologų dėmesį, bet – dėl radimo aplinkybių – sudominę ir žiniasklaidą: vienas kalavijas buvo rastas Asvejos ežero dugne, o kitas - Jurbarko rajone, Raudonėnuose, bulvių lauke, prieš penketą metų gegužės mėnesį - šią istoriją aprašė "Mūsų laikas".

Lietuvos nacionalinis muziejus informuoja, kad prieš beveik 4 tūkstančius metų atsiradęs kalavijas greitai tapo neatsiejamu kario, genties vado ar valdovo atributu. Bėgant amžiams susiklostė visuma įvairių ritualų, susijusių su šiuo kovos ginklu, kuris įsimbolino valdžią, galią ir prestižą. Parodoje Senajame arsenale pristatomi devyni kalavijai, iš kurių ankstyviausias datuojamas VIII–IX amžiais, o vėlyviausias – XIV amžiumi. Vieni įspūdingiausių yra bulvių lauke Raudonėnuose ir Asvejos ežere netoli Alkos kaimo rasti ginklai.

Raudonėnų kalavijas Jurbarko rajone atsitiktinai surastas 2017 metų gegužę, kai uošvio žemėje akmenis rinkęs Almantas Sedeika pastebėjo kyšantį 20 centimetrų ilgio geležies gabalą. Radėjas su žemės savininku Arūnu Vaičekausku kreipėsi į specialistus. Kalaviju susidomėjo ne tik archeologai, paveldosaugininkai, bet ir žiniasklaida. Mat tokių taip vadinamam Desiukiškių tipui priskiriamų radinių, koks aptiktas Raudonėnuose, Lietuvoje yra vos keli. Pagal vieną iš jų, būtent tą, kuris buvo rastas Desiukiškiuose ir šiuo metu yra saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje, buvo atkurtas šiandieninio Lietuvos Garbės sargybos kuopos kario ginklas, o pagal radimo vietą Desiukiškių pavadinimas suteiktas visam panašių kalavijų tipui. Specialistų atliktas tyrimas parodė, kad XIII amžiumi datuojamas Raudonėnų kalavijas nebuvo palaidotas su sudegintu kariu, kaip buvo būdinga pagoniškame pasaulyje; ginklų laužymo ar naikinimo paprotys būdingas tik tuo atveju, jei žmogus deginamas. Šis 90 centimetrų ilgio kalavijas ypatingas tuo, kad iki mūsų laikų išliko sveikas. Jį restauravo Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratoriai.

2020 metais panėrę į Asvejos ežero dugną archeologai 5–6 metrų gylyje aptiko XIV amžiaus kalaviją, o netoliese – išlikusių odinių makštų fragmentus ir makštų apkalą. Povandeninių archeologinių radinių Lietuvos vidaus vandenyse ieškoma nuo 1998 metų. Iki šio laiko išžvalgyta daugiau nei 80 ežerų ir upių. Pastebėtina, kad tokio pobūdžio artefaktų dosnus Asvejos ežeras turi dar daug neatskleistų paslapčių.

Kalavijus parodai atrinkusi Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Eglė Zaveckienė teigia, kad pagoniškame pasaulyje kalavijai buvo dedami į kapus kariams tikint, kad jie bus reikalingi mirusiajam anapusiniame gyvenime. Viduramžiais įšventinant asmenį į riterius būdavo prijuosiamas kalavijas ir prie kojų prisegami pentinai, o valdovui karūnacijos metu įteikiamas šis ginklas simbolizavo jo pareigą ginti valstybę. Atsiradus paraku užtaisomiems šaunamiesiems ginklams, kalavijų reikšmė mūšio lauke sumenko ir ilgainiui jie visai išnyko iš kario ginkluotės.

„Mūsų dienomis kalavijai tapę kone relikvijomis, kurias išvysti galima tik muziejuose. Parodoje pristatome originalius radinius, iš kurių didžioji dalis eksponuojami pirmą kartą. Jie puikiai įsilieja į kitą čia pat veikiančią vieno eksponato parodą, kuri siūlo lankytojams patiems išbandyti, ką reiškia savo rankose laikyti neseniai atkurtą kuršių kario kalavijo kopiją“, – teigia parodos kuratorė archeologė E. Zaveckienė.

Yra galimybė Raudonėnų kalaviją pamatyti ir Jurbarko rajono muziejuose

"Mūsų laikas" pasiteiravo, ar yra galimybė šį originalų kalaviją eksponuoti Jurbarko rajone. Lietuvos nacionalinio muziejaus poziciją šiuo klausimu pristatė muziejaus atstovas Arminas Šileikis.

Pagal galiojančią tvarką Kultūros paveldo departamentas (KPD) tokius atsitiktinius radinius, kaip kad rastą Raudonėnuose, skirsto teritoriniu principu. Jei daiktas buvo rastas Jurbarko raj.,  tai turėtų patekti į Jurbarko muziejų. Tačiau net ir tokia taisyklė turi išimtį, mat ne visi savivaldybių muziejai gali užtikrinti kvalifikuotus restauravimo darbus ir saugojimo sąlygas, kurios būtinos, norint užtikrinti, kad radinys toliau neirtų ir išsaugotų savo pirminę išvaizdą. Greičiausiai dėl nacionalinės radinio svarbos, Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratorių kompetenciją, saugyklų sąlygas KPD nutarė, jog radinys turėtų būti saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. "O atsakant į klausimą, ar galima būtų eksponuoti Raudonėnų kalaviją kuriame nors iš Jurbarko muziejų – tokia galimybė tikrai galima, ypač dabar, kai kalavijas jau restauruotas", - patikino pašnekovas.

Plačiau apie šį įvykį rasite naujame "Mūsų laikas" numeryje.