Viešvilės „patriotai“ – kaimynų siaubas ir seniūno galvos skausmas

Namas, kuriame tie asmenys apsigyvena, bus nusiaubtas, apdergtas, sudegintas, o jo gyventojai pasmerkti kentėti baimę ir bejėgiškumą. Viena viešviliečių šeima nepabijojo iškraustyti sugyventinių, apie kuriuos žino ir jų bijo kone visas miestelis. Paskaitykite ir įsivaizduokite, ką darytumėte, jei tokie asmenys apsigyventų kaimynystėje.

Viešviliečiai sutuoktiniai Aldona ir Domas (vardai redakcijai žinomi, bet pakeisti) negali atsidžiaugti. Bus mėnuo, kai jie gyvena ramiai. Jiems šiaip ne taip pavyko iškraustyti iš savo namo sugyventinius, kurie viską, ką galėjo svetimuose namuose ir aplink sudegino, išvogė, aplinką apdergė ne tik šiukšlėmis, bet ir savo išmatomis, už nieką nemokėjo – nei už elektrą, nei už šiukšlių išvežimą. Nuolat gerdavo – ne vieni, o su įtartina kompanija. Jei savininkai pareikalaudavo apsiraminti, susitvarkyti ar galiausiai išsikraustyti – šiuos, geriausiu atveju, pasiųsdavo rusiškais keiksmažodžiais kuo toliau eiti arba pagrasindavo po žeme pakišti ar raudonus gaidžius paleisti (padegti, – aut. past).

„Viskas išvogta, pridergta, sudeginta. Tik tiek gerai, kad išsigaravo smarvė. Bus žolę galima nupjauti“, – „Mūsų laikui“ skundėsi Aldona. Moteris patikina, kad iškraustytais gyventojais neatsidžiaugia ir kaimynai, kuriuos visus, pasak jos, apvogė arba patys sugyventiniai, arba jų sugėrovai. Aldona prabilo viešai, nes jai trūko kantrybė. „Kiti jų bijo, o aš ne. Jei būčiau bijojusi, būčiau jų nekrausčiusi. Bet mes per juos tiek patyrėme nuostolių, kad daugiau nebeįmanoma. Ar taip, ar taip jau blogai“, – kalbėjo Aldona, kuriai pritarė ir Domas. Bijoti, sako, yra pagrindo. Tiek moteris, tiek vyras abu po peilį nešiojasi, išgėrę kaimynai agresyvūs ir visokių negerų kalbų apie juos sklinda.

Nusiaubė, apdergė, apvogė

Bet apie viską nuo pradžių. Pirmiausiai apie namą, kuriame savivaliavo iškraustyti sugyventiniai. Pastarieji į pastatą įsikraustė dar tarybiniais laikais ir iš jo neišsikėlė net ir tada, kai jį privatizavo Aldona ir Domas. Sutuoktiniai turėjo kur gyventi – kaimynystėje turi sodybą, o šalia stūksantis namas buvo avarinės būklės jau nuo tarybinių laikų. Nusipirkę namą su abiem gyventojais jų neiškraustė. Leido viename kambarėlyje su virtuve gyventi su sąlyga, kad jie gyvens ramiai, be triukšmų ir susimokės mokesčius už elektrą, šiukšlių išvežimą. Sugyventiniai tame name nebuvo nei registruoti, nei deklaruoti.

„Kai jie išsikėlė, pradėjau žolę pjauti, tai pradėjau žiaukčioti, nes neįmanoma. Dar praėjusią savaitę kvapas buvo baisinis“, – pasakojo Aldona. „Jūs geriau čia neikite, nes galite įlipti“, – perspėjo Domas, kai bandžiau paėjėti toliau nuo laukujų durų. Pasirodo, sugyventiniai, gyvendami toje sodyboje daugiau nei 20 metų, nesugebėjo susikalti tualeto – tai viską pievoje, kone po langais ir darė nesislėpdami nei nuo suaugusių, nei nuo vaikų. Kai Aldona pasiskundė aplinkosaugininkams – sugyventiniams teko susikalti būdelę, kuria naudojosi retai.

Šiukšles, nuo bambalių iki panaudotų paketų, viską metė pro langą ir taip iš jų suformavo visą kalną.

Nei darbo, nei pašalpų, bet išgerti turi

Abu niekur nedirbo ir dirbti nenorėjo, pašalpų negavo, bet išgerti ir pavalgyti turėjo. „Kai kabiniesi pats į gyvenimą, stengiesi, niekas nieko neduoda, o kai gyveni taip, kaip jie – visada pinigų ant bambalių atsiranda“, – apmaudavo Domas. Pinigų prasimanydavo vogdami. Bulvių pasikasa iš kaimynų daržo, dešrelių „pasiskolina“ iš parduotuvės – ir turi, ką valgyti. „Moterį ne vieną kartą užtikau savo darže. Klausiu, ką darai, o ji atsako, kad supainiojo, nors pati daržo gyvenime neturėjo“, – prisiminė Aldona, piktindamasi įžūliu elgesiu. Domas prisiminė, kaip sugyventinių sugėrovai jam kone iš panosės kiaušinius vogė – užteko kiaušinius pasidėti ir trumpam į kitą galą savo trobos nueiti. „Nesuprantu, kur tie  kiaušiniai dingo, nors užuodžiu iš anų sklindantį kiaušinienės kvapą“, – prisiminė Domas. 

Sugyventiniai savo malkų niekada neturėjo, todėl, norėdami pasikūrenti, iš jų arba kaimynų vogdavo, o kai nebuvo ką vogti – degindavo, ką galėjo – plėšė ir kūreno staktas, duris, pertvaras ir galiausiai supleškino pačią malkinę. Ne kartą ir gaisrą yra sukėlę. „Šalta, matai, jam, tai jis viduje, ant grindų, laužą susikūrė“, – prisiminė Domas.

„Pasakai, susitvarkyk, būk žmogus, o moteriškė rėžia, kad namas avarinis, todėl jie gali daryti, ką nori ir kad jokių mokesčių nemokės. Ir pasiunčia tave“, – prisiminė Aldona.

Kodėl trūko kantrybė

Sutuoktiniai ankstesniais metais nevalyvų gyventojų neklibino, nes dar buvo galima su jais susitarti. Bet kantrybė trūko šiais metais – Aldona vien per šiuos metus rašė keturis pareiškimus. Vienas iš jų – dėl vagystės. Sugyventiniai įsilaužė ir apvogė jų giminaitę. Kitas pareiškimas – dėl  grasinimo su jais susidoroti. Sugyventiniai grasino, kad padegs namus, o šeimininkus „patvarkys“. Tai girdėjo penki žmonės, kurie padėjo juos iškraustyti. Aldona patikino, kad juos išprašyti prireikė ir policijos pareigūnų. Pripažįsta, kad jei ne policininkai – nebūtų iškrapštę. Po to, kai iškviečiama policija, kurį laiką būdavo ramu. Bet trumpam. Paskui jie vėl imdavosi savo. „Jie man sakydavo, kad gali rašyti 1000 pareiškimų. Policija jiems nieko nepadarys“, – skundėsi Aldona.

Kol svetimi žmonės išnešinėjo jų užgyventą turtą – sugyventiniai ramiai sėdėjo ir gėrė. Kai išgėrė, nuėjo dar alaus nusipirkti, išgėrė ir tada tik išėjo. „Jei jus iškraustytų, jūs neturėtumėte kur gyventi, ar taip elgtumėtės?“, – stebėjosi Aldona. Prie nusiaubto namo sukrauta manta taip ir liko suguldyta. Kai kalbinome, sugyventiniai daugiau nei savaitę nebuvo atėję nieko išsinešti. Tarp apleisto turto nebuvo tik televizoriaus, kurį šiedu labai žiūrėjo – namo šeimininkai dažnai drausmindavo vyrą nelipti ant stogo – jis lipdavo anteną pareguliuoti.

Viešvilėje gyvena daug sugyventinių artimųjų, bet jie nenori jų priimti. „Nepriima, nes žino, kas bus. Kodėl aš, svetimas žmogus, turiu juos laikyti“, – sakė Aldona. „Iš tikrųjų didelė bėda. Seniūnija turi spręsti, kur tokius žmones dėti. Turi būti socialiniai būstai. Tegul seniūnija mąsto, kur juos padėti“, – svarstė Aldona.

Kur dabar sugyventiniai, sutuoktiniams, tikina, neįdomu. Sako, kad juos galima pamatyti miestelyje prie stotelės, kur geria. Arba girtuokliauja prie vaikų darželio, nes ten yra užuovėja ir nuo gatvės nesimato. „O vaikams matosi“, – sakė moteris.

Pasmerktas namas

Anot sutuoktinių, baisiausia bus tiems, kurių kaimynystėje šiedu apsigyvens. „Jei normalus namas, juos baisu įsileisti, nes bus „bardakas“, padegimai. Jie degradavę. Jei juos įleis, vėl bus taip pat, kaip ir pas mus buvo“, – tikino moteris. 

„Mūsų laiko“ žiniomis, sugyventinių giminaičiai, dirbantys užsienyje, šiems nupirko butą name, kur gyvena padorios šeimos. Apie naujus kaimynus sužinoję gyventojai ištikti šoko ir jaučiasi pasmerkti – nežino, ką daryti ir kur kreiptis. Savo buto, kad ir norėdami, parduoti jau nebegalės – niekas nepirks. Žinia apie naująjį sugyventinių būstą greitai pasklido po miestelį. Viešviliečiai pasmerkto namo gyventojams reiškė užuojautą.

Viešvilės seniūnas Valentinas KUCINAS: beveik pusė miestelyje nepritapusių – iš vaikų namų

„Jie tikrai yra miestelio problema. Girtuokliauja. Neturi nuolatinio darbo, nors yra pakankamai jauni, apie 40 metų amžiaus. Nedirba, nors yra galimybės. Darbo vietų Viešvilėje turime. Ir medelynas, ir medienos perdirbimo įmonė. Viešųjų darbų darbininkų reikia“, – „Mūsų laikui“ apie minėtus sugyventinius kalbėjo seniūnas.

Anot jo, pradžioje jie gavo pašalpas, bet socialinė komisija, kurią sudaro ir bendruomenės atstovai, nusprendė pašalpų mokėjimą nutraukti. „Miške uogų, grybų gali rinkti. Nėra ko bastytis“, – sakė seniūnas. Anot jo, jie galėtų prašyti socialinio būsto Jurbarke, bet to daryti nenori. „Pasako, kad mes iš Viešvilės niekur neisime“, – apmaudavo seniūnas. Viešvilėje yra socialinių būstų, bet jie visi užimti. Seniūnas ragina juos eiti mokytis amato. „Siūlau stoti į darbo biržą, kuri suteikia puikias sąlygas mokytis – Kaune apgyvendina, moka už bendrabutį, už keliones sumoka, dienpinigius moka, bet jie iš Viešvilės vis tiek niekur nenori eiti. Tą dieną turi – gerai, o rytoj kaip Dievas duos“, – apgailestavo seniūnas. Pasak V. Kucino, tokių miestelio „patriotų“ yra apie 14. „Visa futbolo komanda ir du atsarginiai“, – juokavo jis. Visi jie darbingo amžiaus – nuo 21-erių iki 56-erių. Beveik pusė tų nepritapusių ir nieko nenorinčių – Viešvilės vaikų globos namų auklėtiniai. Seniūnas sutinka, kad tie asmenys yra piktybiški, išgeriantys, agresyvoki. „Vaikai neramiai praeina pro juos. <...> Būna, kad jie stotelėje sėdi ir girtuokliauja, tai kiti žmonės, kuriems reikia važiuoti, bijo eiti į stotelę. Pasieniečiai išvaro juos arba aš išprašau atėjęs. Arba atsisėda girtuokliauti žuvitakyje, gražiausioje vietoje. Nieko negali pasakyti. Jie irgi bendruomenės nariai. Nežinau, ką su jais daryti. Didelė bėda“, – patikino seniūnas, pripažinęs, kad ką su tokiais gyventojais daryti nežino ir kiti rajono seniūnai. „Bandau siūlyti ir gydytis, ir darbą surandu. Vieni užsikabina, o kitus darbdavys išvaro neapsikentęs“, – pasakojo seniūnas. Tarp tų 14-os minėtų asmenų kai kurie visai neregistruoti darbo biržoje, o vienas paso neturėjo 13 metų.

A. Dumčius: policija nėra bejėgė

Jurbarko rajono policijos komisariato viršininkas Aivaras Dumčius minėtus sugyventinius iš Viešvilės žino puikiai. Policijai minėti asmenys gerai žinomi. Pareiškimus, kur pastarieji apkaltinti vagystėmis, rašęs ne vienas asmuo. „Tie asmenys yra ne kartą bausti. Atlikti ikiteisminiai tyrimai. Ir baudžiamosios bylos. Ir yra nuteisti. Realios laisvės atėmimo bausmės nebuvo paskirta, bet taikytos kitos priemonės. Visos bėdos žinomos, administracinės procedūros pradėtos, ten mūsų pareigūnai dirba“, – „Mūsų laikui“ sakė A. Dumčius, turėdamas omeny pareiškimą, kad minėti sugyventiniai grasino susidoroti. 

„Kas yra įstatymuose numatyta, tą ir galime. Mes atliekame tyrimą, surenkame įrodymus. Jei matome, kad realus grasinimas, tuomet prokuratūra priima sprendimą atlikti ikiteisminį tyrimą ar jį nutraukti bei pasiūlyti kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka“, – sakė rajono policininkų vadas, kuris pataria grasinimus telefonu ar kita įranga įrašyti ar, dar geriau, nufilmuoti.

Policijai, anot A.Dumčiaus, tvarkantis su tokiais žmonėmis, galių užtenka. „Mes nesame bejėgiai. Mes padarome savo darbą, kas nuo mūsų priklauso, kas numatyta įstatyme ir pagal mums suteiktas galias. Lietuva nėra policinė valstybė. Nėra taip, kad policija už viską nuo pradžių turi atsakyti – žmogų išauklės, atves į doros kelią. Yra tam tikros institucijos, kurios už tai atsakingos“, – sakė jis. Trūkumų jis mato kitur. Jis pasigenda visuomenininkų ir visų kitų žmonių indėlio į tokių žmonių integravimą ir tokios problemos sprendimą. Pasak jo, gal reikia kitokių įstatymų dėl baudų išieškojimo, nukreipti tokius asmenis dirbti naudingus darbus visuomenei, gydyti nuo alkoholizmo.

„Mes gi to žmogaus neprirakinsime. Mes tokių galių neturime jį izoliuoti. Ir tų žmonių neaptversi, neišveši“, – sakė A. Dumčius, pripažindamas, kad kai kurie žmonės  tiesiai šviesiai prašo policininkų tokius asmenis griežtai, t.y. kumščiais paauklėti.

Komisariato viršininkas nesupranta viešviliečių, kurie, nukentėję nuo tokių asmenų, bijo kreiptis į policiją. „Man tas baimės jausmas išvis yra keistas. Nesuprantu, ko galima bijoti. Nėra nė vieno asmens, nesu girdėjęs, kuris paliudijo, kad būtų sumuštas ar pan.“, – sakė A. Dumčius. Pasak pašnekovo, tokių asmenų rajone yra nemažai. Tai jis gali pasakyti pagal nusikalstamas veikas, kurias jie ir padaro.