Velykos - Kristaus Prisikėlimas ir Amžinojo gyvenimo viltis

Svarbiausia šioje šventėje - ne imituoti apeigas, nes tai dvasine prasme mums nieko neduos, jos bus tik tam tikras vaidinimas. Velykas reikia švęsti kaip didžiąją Prisikėlimo šventę, suvokiant ją ir kaip dvasinio atgimimo, atbundančios gamtos pradžią. Jų simboliu gali tapti ir tvartuose mekenantys avinėliai, o populiarėjant mūsų kulinariniam paveldui, stalas neretai suvienija šeimą ir gali tapti dar vienu šventės akcentu. Labai svarbu per Velykas papuošti namus – tai sukurs džiugią atmosferą. Tam tiks puokštės iš avižų, verbos, velykinėmis žolės, svarbiausia, kad papuošalai būtų kuo labiau žalesni, nes ši spalva simbolizuoja pavasarį.

Paprastai Velykos labai susijusios su bažnyčia. Anksčiau bent vienas šeimos narys būtinai nueidavo į bažnyčią ir pašventindavo kažką, kas buvo dedama ant stalo. Tai galėdavo būti margučiai, verbos ar šventintas vanduo.

Velykų pusryčius būtinai turime pradėti nuo margučio, panašiai kaip laužomas kalėdaitis per Kūčių vakarienę. Su tuo susiję ir anksčiau žmonų pamėgti burtai – buvo sakoma, kad jei kiaušinis lupasi gerai, tai reiškia ir tavo gyvenimas bus lengvas ir paprastas, o jei sunkiai, tai šiemet nesiseks. Būdavo žiūrima ir į oro duobutę. Jei ji ant šono, juokaujama, kad ir tu šiemet nueisi į šoną. Būdavo paplitęs ir paprotys padalinti pirmąjį margutį visiems po gabalėlį kaip kalėdaitį. O kur dar tradicijos ridenti margučius – kieno toliau nuriedės, tas ilgiau gyvens. Tad margutis buvo ne tik stalo puošmena ar maistas, o ir žaidimas.

Velykų proga apie šventės prasmę ir tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime kalbamės su Sigita Norkienė - dorinio ugdymo katalikų tikybos mokytoja dirbančia jau 16 metų. Ji taip pat padeda ruošti vaikus Atgailos ir Eucharistijos sakramentams. Sigita  - ir skautų būrio vadovė.  

Velykos - didžiausia ir prasmingiausia krikščionių šventė. Ką ši šventė reiškia Jums? Kaip ją švenčiate?

Velykos man yra Kristaus Prisikėlimas – Amžinojo gyvenimo viltis. Kristus sakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ (Jn 11, 25–26). Velykas švenčiu kaip ir dauguma tikinčiųjų žmonių. Pirmiausia - Šv. Mišios, po jų laiką leidžiu su savo šeima.

Ką patartumėte žmonėms, patekusiems į sunkią gyvenimišką situaciją, kai atrodo, kad net Dievas juos apleido mirus mažiems vaikams ar kitiems artimiesiems.

Labai sunku, kai reikia išsiskirti su artimaisiais, ypač su savo vaikais. Tikrai žinau, kad tikintis Dievu žmogus išsiskyrimą išgyveną daug lengviau, nei netikintis. Nes jis žino, kad ateis laikas ir mes susitiksime su savo artimaisiais amžinybėje. 

Jūsų nuomone, kodėl tik per didžiąsias šventes bažnyčią užplūsta minios žmonių, o iš kasdienio gyvenimo malda tarsi pranyksta?

Manau, kad taip atsitiko todėl, kad mes, lietuviai, palaikome tradicijas, o ne gyvą tikėjimą. Sovietiniu laikotarpiu žmonėms buvo teigiama, kad Dievo nėra ir jiems gana gerai pavyko. O ar iš kasdieninio gyvenimo malda pranyko, nežinau, nes negaliu patikrinti, ar  žmonės meldžiasi, ar ne. Bažnyčia visais laikais rūpinosi žmogumi ir visada sako tiesą, perspėja žmones apie tykančius pavojus. Tad nevenkime joje apsilankyti ne tik per didžiąsias metų šventes, taip mūsų dvasinis gyvenimas taps turtingesniu, o materialūs dalykai, kuriems dažnai teikiame pirmenybę, taps ne tokie svarbūs.

Dėstote tikybą. Kodėl šį darbą pasirinkote? Ar apskritai sunku vaikams suvokti Dievo buvimą?

Nuo vaikystės svajojau būti mokytoja. Darbas nėra sunkus, jei gyveni tikėjimu ir stengiesi pasidalinti su kitais. Vaikai daug lengviau suvokia Dievo buvimą nei suaugę žmonės. Jie yra dar nemokantis užsidėti kaukių. Jeigu jie tiki, tai ir sako, kad tikiu.

Ką norėtumėte palinkėti mūsų laikraščio skaitytojams ir visiems žmonėms šv. Velykų proga.

Linkiu nuostabios Kristaus Prisikėlimo šventės. Tegul Prisikėlęs Kristus į Jūsų namus ir šeimas atneša ramybę, tikėjimą, viltį ir meilę. Linksmų Šventų Velykų.