Vasario 16-ąją įteikti apdovanojimai „Veliuonos krašto žmogus 2025“

Vasario 16-osios rytą veliuoniškiai rinkosi Veliuonos kultūros centre pagerbti savo kraštiečių. Čia vyko iškilminga nominacijų „Veliuonos krašto žmogus 2025“ įteikimo ceremonija. Šiame panemunės miestelyje netrūksta ryškių asmenybių, tad šventinį sekmadienį apdovanotas ne vienas kraštietis. Pagarbos ženklai įteikti kariškiui Dainiui Mišeikai, Klangių etnografinės sodybos prižiūrėtojai ir šio krašto metraštininkei Kristinai Ragaliauskienei, aktyviai šeimai Rasmutei ir Stasiui Dubinskams, Veliuonos kūrybos ir bendruomenės sielai Izabelai Nilsson ir pedagogei Vilei Greičiuvienei.

Štai kaip savo iškiliausius pristato veliuoniškiai

Apie Dainių Mišeiką

D. Mišeika – žmogus, kurio gyvenimas glaudžiai susijęs su Lietuvos kariuomene ir mūsų bendruomenės veikla. Gimęs ir augęs Veliuonoje, jis anksti pajuto atsakomybės jausmą ir pasiryžimą daryti gerus darbus.  

Baigęs Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinę mokyklą, 1994 m. jis įgijo išsilavinimą Kauno Radijo ir televizijos mechanikų mokykloje. Tačiau jo pašaukimas buvo kitas – 1993 m. rugsėjo 15 d. jis tapo Savanoriškos Krašto Apsaugos Tarnybos (SKAT) kariu savanoriu, o 1994 m. pradėjo profesinę kario tarnybą Lietuvos kariuomenės Puskarininkių mokykloje. Ši mokykla vėliau tapo Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla, kurioje Dainius toliau tobulėjo kaip kariškis ir lyderis.
Šiandien viršila Dainius Mišeika užima svarbias pareigas – jis yra Ryšių ir informacinių sistemų mokymo centro, Ryšininkų rengimo skyriaus vyriausiasis instruktorius. Per savo ilgametę tarnybą jis buvo skatintas net 22 kartus, o tarp jo svarbiausių apdovanojimų – 2011 m. Lietuvos kariuomenės medalis „Už nuopelnus“ bei 2023 m. Lietuvos kariuomenės pajėgų medalis „Už pavyzdingą tarnybą“.
Tačiau Dainius – ne tik kariškis. Jis yra aktyvus Veliuonos bendruomenės narys, prisidedantis prie įvairių iniciatyvų. Kiekvienais metais jis dalyvauja kalėdinėje akcijoje „Pasidalinkime gerumu“, pasirūpina kalėdaičiais ir termosais karštai sriubai, o taip pat kartu kitais komandos nariais lanko senelius. Jei tik tarnyba leidžia, jis nepraleidžia ir aplinkos tvarkymo talkų „Darom“ bei aktyviai dalyvauja kitose bendruomeninėse veiklose.

Apie Kristiną Ragaliauskienę

Kristina Ragaliauskienė nuo 2000 m. sausio 1 d. jau 25 metus saugo ir puoselėja Klangių etnografinę sodybą. Ji yra ne tik muziejininkė, bet ir kraštotyrininkė, kurios pasakojimai įtraukia sodybos lankytojus į praeities pasaulį. Savo iškalba ir humoro jausmu ji prikelia istoriją, pasakodama apie senuosius buities rakandus ir žmones. Per ilgus metus Kristina sukaupė neįkainojamą eksponatų kolekciją (virš 1000 eksponatų) bei užrašė įdomių pasakojimų. Jos dėka Klangių etnografinė sodyba tapo svarbia vieta kultūriniams renginiams ir istorinių įvykių paminėjimui. Pagal Petro Cvirkos pasakas savo sukurtomis lėlėmis, vaikams rodė spektakliukus, sodyboje vyko dailininkės Audronės Vaivadaitės suaugusiųjų plenerai, o kiek dar Sekminių, Užgavėnių, vaikų kūrybos pamokų... O vienas žinomiausių renginių – „Veliuonos novelė“, kuriam Kristina skiria daug dėmesio ir yra viena iš pagrindinių organizatorių. Beje, dauguma renginių buvo be jokio specialiai tam skirto finansavimo, o tik palaikomi Kristinos neišsenkančios energijos ir asmeninių lėšų. Kristina yra aktyvi Veliuonos istorikų klubo narė, bendradarbiauja su Veliuonos muziejumi, biblioteka ir gimnazija. Ji prisidėjo prie reikšmingų projektų, tokių kaip „Virtualus muziejaus turas“ ir „Veliuonos bažnyčios istorija“. Ji padėjo rinkti informaciją apie Lietuvos Steigiamojo Seimo narį Vincą Žindžių, aktyviai prisidėjo prie generolo Kazio Veverskio 110-ųjų gimimo metinių paminėjimo.

Apie Rasmutę ir Stasį Dubinskus

Rasmutė ir Stasys Dubinskai. – žmonės, kurie „Veliuoniečio“ ansamblyje šoko 30 metų, kartu su visu kolektyvu garsindami Veliuonos vardą. Jie abu veliuoniškiai nuo gimimo, puikiai sugebėję suderinti darbus, vaikų auginimą, savo vedamą ūkį ir dalyvavimą visuomeninėje veikloje. 
Dubinskai ne vien tik nuo 1986 metų šoko ansamblyje, tačiau Rasmutė buvo ir ilgametė ansamblio seniūnė. Tai buvo ne tik pareiga, bet ir iššūkis. Visi ūkiniai ir organizaciniai reikalai buvo ant Rasmutės pečių. Jos griežtoje priežiūroje buvo „Veliuoniečio“ rūbai ir kitas inventorius, o Stasys buvo ansamblio vėliavininkas. Kolektyve Rasmutė suvadovaus, patars, pamokys, o jei reikės – ir pabars, tačiau tik gerų ketinimų vedama. Koncertuose ar kelionėse visada buvo pasirūpinta, kad nieko nepritrūktų – siūlo, lygintuvo, segtukų, peilio ar dar kažko...ji visada viską privalėjo turėti.
Rasmutė ir Stasys pasakojo, kad su džiaugsmu prisimena koncertus, kuriuose buvo šokta, šventes, kuriose buvo dalyvauta, šalis, kurios su ansambliečiais buvo aplankytos. Daug jėgų buvo atiduota tradicinio „Veliuonos kadrilio“ organizavimui, savo rankomis sunešiota daugybė kilogramų daiktų ant piliakalnio. Mielai ir dabar dar šoktų, tačiau sveikatos problemos to neleidžia. Be to, kad Dubinskai buvo ilgamečiai šokėjai ir aktyvūs pagalbininkai kitose visuomeninėse veiklose bei renginiuose, jie ir nuostabiausi kaimynai – taip apie juos pasakoja arčiausiai jų gyvenantys veliuoniškiai. Viskas, ko jie imasi, viską daro nuoširdžiai ir atsakingai, jų šeima puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti ir dirbti.

Apie Izabelą Nilsson

Kai Izabela Nilsson su vyru Džonu apsigyveno Veliuonoje, miestelio gyvenimas ėmė keistis. Jiedu tapo vietos kultūros, meno ir bendruomeniškumo varikliu. Pradžioje Izabela su Džonu rūpinosi labdara – iš Danijos į Lietuvą gabeno mokykloms skirtus suolus, ligoninėms reikalingas lovas, neįgaliųjų įrangą, drabužius. Bet jų misija buvo daugiau nei pagalba – jie į miestelį atnešė meną, kūrybą ir stiprų bendruomeniškumą. Savo namuose Veliuonoje Izabela ir Džonas įrengė meno galeriją, organizavo dailininkų plenerus. 2000 metais Izabelos iniciatyva miestelyje pastatyta skulptoriaus Sigito Straigio ąžuolinė skulptūra „Laiminantis Kristus“, tapusi Veliuonos simboliu. Įvairių plenerų metu kūrėjai miesteliui padovanojo meno kūrinius, kurie ir dabar puošia gimnazijos kiemą, ambulatorijos prieigas, ypač įspūdingas Sigito Straigio kūrinys prie seniūnijos „Karūna ir

kalavijas“. Izabela prisidėjo prie Eriko Daugulio skulptūros „Deivė Velionė“ pastatymo. Izabelos Nilsson ir jos vyro Džono dėka nuo 2001 m. prasidėjo Gausantiškių mokyklos su Danijos Dragsholmo komunos „Liūto“ klubo draugystė. Per dešimtmetį trukusį bendradarbiavimą buvo įrengta mokyklos sporto salė, aikštynas, vyko apsikeitimas delegacijomis. Dirbdama Gausantiškių mokykloje dailės mokytoja, Izabela savo talentą perdavė mokiniams – skatino kurti, mokinių paveikslai gaudavo apdovanojimus konkursuose ir puošė mokyklos interjerą.
2007 m. kartu su Arūnus Baršausku ir Jonu Jurevičiumi, Izabela įkūrė Veliuonos krašto bendruomenę. Nors pirmuoju pirmininku tapo Arūnas Baršauskas, Izabela buvo ta, kuri įpūtė ugnį bendruomenės židinyje. Ji su vyru Džonu aktyviai dalyvavo miestelio renginiuose, padėjo organizuoti šventes, rūpinosi meno projektų įgyvendinimu. Šviesaus atminimo Džono Nilssono iniciatyva, Veliuonos šventėse atsirado tradicinis „Keptas paršelis“.Nenuilstamai Izabela Veliuonos kraštui dirba ir pastaraisiais metais. 2020 m. jos profesionalumo ir gebėjimų dėka buvo ryžtasi atkurti iš betono nepataisomai pažeistą medinę „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą. Ji sukūrė metalinių karžygių eskizus. O jeigu teko kam per žiūroną, esantį greta „Laiminančio Kristaus“, apžiūrėti akmenį Nemuno upės krante, ant kurio puikuojasi istorinės asmenybės, pasirašančios dokumentus, ten taip pat Izabelos kūryba.

Izabela nuolat talkina Veliuonos krašto istorijos muziejui: organizuoja edukacijas, padeda rengti dailės parodas, recenzavo 2024 m. išleistą knygą apie dailininką Valentiną Gerulaitį.

Apie Vilę Greičiuvienę

Vilė Mackonytė-Greičiuvienė į pasaulį atėjo nuostabiame Molėtų rajono Mackonių kaime, prie pat Galuono ežero. Jos vaikystė prabėgo darbininkų Elžbietos ir Adomo Mackonių šeimoje, kartu su seserimi Kristina ir broliu Jonu, kuris jau iškeliavęs Anapilin. Būdama vidurinioji tarp vaikų, Vilė nuo pat mažens pasižymėjo kantrybe ir nuoširdumu. Baigusi Molėtų vidurinę mokyklą 1979 metais, ji pasuko pedagogikos keliu – mokėsi Vilniaus pedagoginėje mokykloje ir 1982 m. įgijo ikimokyklinių įstaigų auklėtojos specialybę. Tais pačiais metais pradėjo savo pedagoginę veiklą Vilniaus 150-ajame darželyje.  

1983 m. Vilė sukūrė šeimą su veliuoniečiu Edmundu Greičiumi ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Veliuonos vaikų lopšelyje-darželyje, kuriam atidavė net 42 savo gyvenimo metus. Per šiuos metus ji tapo ne tik mylima ir gerbiama auklėtoja, bet ir įsispaudė į daugelio veliuoniečių širdis. Daugelio veliuoniečių albumuose su vaikystės nuotraukomis iš darželio laikų tarp būrio mažylių šypsosi pirmoji auklėtoja Vilė. Daugeliui ji buvo ne tik pirmoji auklėtoja, bet ir svarbi asmenybė, padėjusi mažiesiems atrasti pasaulį, ugdžiusi juos ne tik žiniomis, bet ir žmogiškosiomis vertybėmis. 

Jos veikla neapsiriboja vien kasdieniu darbu su vaikais. Vilė visada kupina idėjų ir entuziazmo, yra parengusi daugybę kūrybiškų projektų, parodų bei vaidinimų. Jau pirmą kartą įžengę pro duris mažyliai pajunta namų dvasią, jiems svarbi suaugusiojo šiluma, apkabinimas, padrąsinantis žodis. Jie atsirenka, kas yra nuoširdu, nesuvaidinta, džiaugiasi mažais dalykais, jiems svarbu, koks žmogus yra šalia čia ir dabar.

 „Mūsų laiko“ inf.