Vadžgirys. Nuo „Kalbančių portretų“ iki nušvitusių mokyklos langų

Važiuojant per Vadžgirį, atrodo, daug įdomaus nepamatysite: keletas senesnių pastatų, graži raudonplytė Šv. Juozapo bažnyčia su šalimais prigludusiomis kapinėmis, kultūros namai su biblioteka ir jau prieš keletą metų uždaryta mokykla. Vis dėlto šis miestelis dviejų jame gyvenančių moterų dėka pamažu tampa didele nuotraukų galerija po atviru dangumi. Istorinės žymesnių miestelio gyventojų nuotraukos eksponuojamos ant bažnyčios sienų, kiek vėlesnių laikų – stacionariuose stenduose prie jos. O rugpjūčio 8-ąją, Atsimainymo šventės ir atlaidų išvakarėse, miestelyje pristatytos dar dvi parodos: „Kalbantys portretai“ ir „Vadžgirio mokyklos šviesuoliai“.

Vietos bibliotekininkės Erikos Žievienės inicijuoto projekto „Kalbantys portretai“ metu vykusiame plenere Vadžgirio jaunimas: Lukas Balčius, Merūnas Bauža, Mėta Markauskaitė, Matas Galbuogis ir Adriana Želnytė, vadovaujami žinomos fotomenininkės Gretos Skaraitienės, dvi dienas lankė vyresnio amžiaus Vadžgirio gyventojus, fotografavo juos, įrašė jų prisiminimus, tarmę ir gyvą kalbą.

Tiltas tarp kartų

„Ten namų kiemuose laisvai vaikštinėja gandrai, ant palangių džiūsta česnakai, o vyresnieji žmonės pripasakoja istorijas iš savo vaikystės ir miestelio gyvenimo. Rugpjūčio mėnesį nuo senų senovės vyksta Atsimainymo atlaidai. Tai dienai į miestelį suvažiuoja giminės, vaikai ir vaikaičiai. Iš vakaro į krosnis pašaunamas firminis patiekalas – kugelis su kiaulės koja ar vištiena. O kitą dieną, po bažnyčios, visi kompanijomis smagiai jį suvalgo. Tos tradicijos nesugebėjo išmušt net sovietai su milicija ir paskelbtu kiaulių maru. Šventė išliko iki šių dienų“, – Vadžgiryje patirtais įspūdžiais feisbuke dalijosi G. Skaraitienė.

Pasak Erikos, jaunimo ir vyresniųjų susitikimai tapo tiltu tarp kartų, kuriame jauni klausėsi, o vyresnieji dalijosi prisiminimais. 2025-ieji paskelbti kalbos ir tarmių metais, tad projektas tapo jautriu ir prasmingu šių metų akcentu. Erika neabejoja, kad penktadienį pristatyta paroda – tik pradžia. „Vadžgiryje vyresnių gyventojų daug, todėl projektas tikrai plėsis“, – sako ji.

O „Kalbančiais portretais“ paroda pavadinta todėl, kad jie... iš tiesų kalba. Kiekvienos nuotraukos kampe yra QR kodas, kurį nuskenavus mobiliuoju telefonu galima išgirsti garso įrašą – portreto herojaus pasakojimą.

Penktadienį į parodos pristatymą gausiai susirinkę vadžgiriškiai ir atvykę iš kitur svečiai tą ir darė, kai kas gal ir pirmą kartą: kas savarankiškai, kas su kitų pagalba parsisiuntę į telefoną specialią programėlę skenavo kodus ir klausėsi vadžgirietiška šnekta prabilusių portretų.

Erika Žievienė pažadėjo, kad paroda „kalbantys portretai“ Vadžgiryje nepasiliks – ji leisis į kelionę po Jurbarko rajoną, tad išgirsti vadžgiriškių istorijas galėsite ir jūs.

Mokyklos languose – mokytojos gyvenimas

Jei senųjų vadžgiriškių balsų ir istorijų galima pasiklausyti, kitos parodos herojės balso išgirsti jau nebepavyks – apie ją galima tik paskaityti ar papasakoti.

Penktadienį muzikantė ir kultūros darbuotoja Lina Lukošienė susirinkusius pakvietė į dar vienos parodos pristatymą. 90-metį mininčios, deja, jau prieš keletą metų uždarytos Vadžgirio mokyklos langus jos iniciatyva papuošė didžiulės nuotraukos, pasakojančios apie šios mokyklos mokytojos Monikos Marijos Bakšytės-Galbuogienės (1907–1987) gyvenimą.

Plačiau apie parodas Vadžgiryje ir jų herojus skaitykite naujame laikraščio „Mūsų laikas“ numeryje (Nr. 32).