Ukrainos kariai: „Vergai į rojų neįleidžiami“

Sausio 13-oji – nors ir liūdna, bet pergalės diena, kurią švenčia lietuviai. Dabar už pergalę žiauriame kare su Rusija kovoja ukrainiečiai, tikėdamiesi Lietuvos, o tuo pačiu – ir viso civilizuoto pasaulio pagalbos, kad jų aukos šioje kovoje nebūtų beprasmės. 1991-aisiais lietuviai pradėjo kovą, kurią užbaigti lemta būtent Ukrainai. Juk blogio imperija nebuvo sutriuškinta – ji tik trumpam atsitraukė ir sustiprėjusi vėl smogė. Prisimenant Laisvės gynėjų dieną tokios mintys buvo išsakytos ypatingame sausio 14 dieną Jurbarko kultūros centro mažojoje salėje vykusiame susitikime su Ukrainos Bachmuto miesto kovotojais. Keturi Ukrainos kariai, kuriems ši kelionė į Lietuvą kone tiesiai iš fronto prilygo stebuklui, Ukrainos tautos vardu dėkojo lietuviams už pagalbą kovoje dėl laisvės ir nepriklausomybės. O renginio organizatoriai prašė visų kasdienybės rūpesčiuose nepamiršti, kad visai netoli mūsų vyksta karas, remti kovojančius „brolius ir seseris“, taip artinant „jų ir mūsų pergalę“.

Gausiai susirinkusieji iš pirmų lūpų sužinojo, koks iš tiesų yra karas, kaip barbariškai kariauja Rusija, kokia yra Ukrainos karių kasdienybė. Darė įspūdį karių nusiteikimas kovoti iki pergalės, jų optimizmas bei humoro jausmas. Norinčiųjų pamatyti ir išgirsti karius susirinko pilna salė, prireikė papildomų kėdžių. Susirinko ne tik lietuviai, bet ir prieglobstį Jurbarko krašte radę ukrainiečiai, jau įsilieję į ramų lietuviško miesto gyvenimą, suradę draugų ir pagalbą.

Susitikimą organizavo Parlamento gynėjai

Šis susitikimas Jurbarke įvyko Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos dėka. Renginio šeimininkas – šios sąjungos atstovas Jurbarke, Parlamento gynėjas jurbarkietis Eugenijus Žukauskas, svečias – jo bendražygis ginant Aukščiausiąją tarybą, misijos „Kariai kariams“ iniciatorius Antanas Kliunka. Žinoma, pagrindiniai vakaro herojai buvo keturi Ukrainos kariškiai: teritorinės gynybos batalionų atstovai Aleksandras ir Aleksiejus bei kovinio dalinio atstovai, Nacionalinės gvardijos kariai Robertas ir Pavlo. Robertas – oro žvalgybos kuopos vadas, vadinamas „dronų medžiotoju“, o Pavlo – jo padalinio seržantas. Abu vyrai kariauja nuo 2014 metų. 

Ukrainiečiai dalyvavo ginant Lietuvos Aukščiausiąją tarybą

Šis susitikimas Laisvės gynėjų dienos proga vyko neatsitiktinai. Paaiškėjo, kad Aleksandras ir Aleksiejus buvo tarp tų 30-ies ukrainiečių, kurie prieš 32 metus kartu su lietuviais gynė Aukščiausiąją tarybą. Abu prisiminė, kaip tada, būdami septyniolikmečiai, sujaudinti žinios apie žuvusius prie TV bokšto, negalėjo ramiai šių įvykių stebėti ir kartu su bendraminčiais atvyko į Vilnių ginti Aukščiausiosios tarybos. „Mes tada padėjome jums, o dabar Ukrainai padeda visa Lietuvos tauta“, – sakė Aleksiejus.

Jam antrino Aleksandras. „Jūs pasiekėte tai, ko norėjote. Priklausote NATO, esate Europos Sąjungos dalis. Tikriausiai esate patenkinti tuo, ką turite. Vadinasi, jūsų (Sausio 13-osios) aukos nebuvo beprasmės. Padėkite Ukrainai, kad aukos, kurias mes laidojame kiekvieną dieną, taip pat nebūtų beprasmės, kad ir mes taip pat apgintume savo pasirinkimą, savo nepriklausomybę“, – kalbėjo Aleksandras.

Tiesa, Ukrainos kariai nebuvo linkę daug kalbėti. Susitikimo metu jų akys vis krypo į telefonų ekranus – neramiai sekė naujienas gimtojoje Ukrainoje. „Kol mes kalbamės, oro pavojaus žemėlapis raudonuoja visoje šalyje – į Ukrainą atlekia apie 90 raketų“, – sakė Aleksiejus, rodydamas raudona spalva nudažytą Ukrainos žemėlapį telefono ekrane. Tokia yra žiauri karo realybė, kurią patiria ir Ukrainos civiliai.

Kaip atrodo karas

Koks iš tiesų yra karas, paaiškino kuopos vadas, vyresnysis leitenantas Robertas. Pasak jo, karas nepanašus į tai, kas rodoma filmuose. Karas – visai ne heroiškumas, o skausmas ir purvas. „Kai tėvai laidoja savo vaikus. Kai baigianti išprotėti motina negali patikėti sūnaus mirtimi, tikisi jį surasti nelaisvėje, nors jis čia pat guli cinkuotame karste“, – kalbėjo Robertas. Jis priminė ir savo kuopos šūkį, kad vergai į rojų neįleidžiami. Vis dėlto, kariškis kvietė kalbėti ne apie skausmą ir mirtį. Susirinkusius jis ragino nebijoti, nes Ukrainos kariai ir toliau darys tai, ką turi daryti – kovos, naikins priešus, gins laisvojo demokratinio pasaulio vertybes. „Kovojame, kad štai ši mergytė ir toliau šypsotųsi, gyventų laisvoje šalyje ir nežinotų, kas yra skausmas, baimė ir karas“, – sakė jis, kalbėdamas apie čia pat gyvai zujančią ir linksmai klegančią mergytę ukrainietę, pasipuošusią ukrainietiška simbolika. Jos vyresniajai seseriai ir mamai buvo patikėta sugiedoti Ukrainos himną susitikimo pradžioje. Renginio žvaigždute tapusi mažoji Emilija kartu su mama Ana ir vyresniąja seserimi Jaroslava Jurbarko krašte yra nuo praėjusių metų gegužės. Šeima atvyko iš Zaporižės ir jau kuris laikas įsikūrusi Smalininkuose. Emilijos tėtis ir seneliai liko Ukrainoje.

Seržantas Pavlo daugiau papasakojo apie karą. Pasak jo, Ukrainos kariams nėra kada ilsėtis – rusai tarsi kažkokios jėgos varomi nuolat veržiasi, „lipa ir lipa“, o ukrainiečiams tenka dar intensyviau priešą naikinti, Ukrainoje vyksta totalinis karas su nesibaigiančiomis „banzai“ atakomis. Pavlo su savo kariais užsiima rusų logistikos centrų, štabų naikinimu, pasitelkdami dronus ir panašias priemones. Baisiausia, kad rusai negaili ne tik priešų, bet ir savųjų gyvybės; kad jiems nėra nieko švento – griauna, sprogdina cerkves, vienuolynus. Jie be sąžinės graužaties, nepasisekus koviniams veiksmams, siunčia raketas naikinti infrastruktūrą, gyvenamuosius namus. Seržantas juokauja, kad per pastaruosius mėnesius tapo geru žemės kasimo darbų specialistu – tiek daug gynybinių įtvirtinimų, apkasų tenka kasti.

Beveik 40 padėkų

Jurbarkiečiai iš susitikimo išėjo sujaudinti karių žodžių, sužavėti jų optimizmo, pasikrovę teigiamos energijos, o kai kurie – ir su jiems skirtoms padėkomis. Beveik keturiasdešimčiai jurbarkiečių šį susitikimą primins padėkos, kurias už pilietišką poziciją ir pagalbą Ukrainai jiems tiesiai į rankas perdavė ukrainiečių kariai. Tarp pagerbtųjų – ne tik krašto šauliai, buvę kariškiai, bet ir Jurbarko miesto bei rajono darželių bendruomenių, gaminusių apkasų žvakes, atstovai: Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokyklos, Jurbarkų darželio-mokyklos bei šios mokyklos Rotulių skyriaus.

Vėliava, medalis ir automobilis

Jurbarkiečiui Alvydui Stalgiui susitikimą primins svečių palinkėjimai, užrašyti ant Ukrainos vėliavos, kurią jis šiam tikslui ir atsinešė į renginį. Apie tai, kad laisvė turi savo kainą, primins anglų kalba kario Roberto parašyti žodžiai: „Freedom is not free“.

Renginio šeimininkui E. Žukauskui tą vakarą įteikta ne tik padėka iš bendražygio A. Kliunkos rankų, bet ir „Ukrainos savanorio“ medalis su Ukraina širdyje, kurį jam čia pat įsegė Robertas.

Pastarasis iš Jurbarko taip pat išvyko ne tuščiomis. Jurbarkietis Gintautas Dulaitis, buvęs kariškis, tiesiai Robertui į rankas įdavė savo šeimos automobilio „Chrysler Voyager“ raktelius – šeimai pritarus automobilį padovanojo. „Nėra naujas, bet rusams tiks naikinti. Išvažinėjome Europą – nepavedė, tikiuosi, kad ir Ukrainoje nepaves“, – kalbėjo G. Dulaitis.

Kodėl tenka kirsti medžius

Kariai vakaro metu susirinkusiems pademonstravo trumpų vaizdo įrašų, kuriuose įamžinta jų kasdienybė: kaip važiuoja į priešakines linijas – ne nusiminę, o juokaudami, nors ir supranta, kad toji kelionė gali būti paskutinė, arba kaip nukerta medį, į kurį priešai „nusodino“ jų droną, beje, kainuojantį 5 tūkst. JAV dolerių. Pasak Roberto, tokia yra tvarka – kovines priemones brangina, jas stengiasi susigrąžinti, nes jos padovanotos savanorių. Karys su šypsena prisiminė, kaip tą patį vaizdo įrašą pamatę reagavo amerikiečiai kariškiai. Jie negalėjo suprasti, kaip galima rizikuoti dviejų karių gyvybėmis norint atgauti tik 5 tūkst. dolerių kainuojantį prietaisą. „Dabar suprantame, kodėl rusai negali palaužti tokios tautos kaip Ukraina“, – amerikiečių kariškių žodžius persakė Robertas.

Seržantas Pavlo ta proga prisiminė ir lietuvių padovanotą „Bairaktarą“, patikinęs, kad šis yra sveikas ir naudojamas pagal paskirtį. Sako, kad šį droną stengiasi protingai naudoti, „nes lietuviai paklaus, kaip jam sekasi“. „Jūs net dronų naudojimą įtakojate“, – juokavo Pavlo, pridūręs, kad ukrainiečiai dronus, tiesa, paprastesnius, ir patys pasigamina, kad jų prarasti nebūtų gaila.

Ukrainos kariai Lietuvos tautai ir kariškiams, vežantiems paramą, negailėjo gerų žodžių, tikindami, kad lietuviai daro stebuklus, stebinančius ukrainiečius – su vežama parama prasibrauna vis giliau ir giliau į kariaujančią Rytų Ukrainą, nevengdami netgi pavojingų taškų. „Ukrainos kariai ten nepatenka, užtat ten buvo lietuviai“, – šypsojosi Pavlo. Jam pačiam įspūdį daro lietuvių drąsa. Sako, kad jų neišgąsdina ir tai, kai kone per plauką pavyksta išvengti sprogusios bombos. „Šaltas Lietuvos oras, šaltas lietuvių protas“, – juokavo seržantas.

Pajuokauti buvo linkęs ir Aleksandras, susirinkusius pralinksminęs pasakojimu, kokią sunkią užduotį ukrainiečiams davė nuolatinis Rusijos atstovas Jungtinėse Tautose Vasilijus Nebendzia. Šis rimtu veidu kalbėjo apie ukrainiečių kuriamas biolaboratorijas ir net jose veisiamus kovinius uodus, naudojamus kovoti konkrečiai su rusais.

Padėjo susikalbėti ir vieniems kitus suprasti

Ukrainiečių karių optimizmas, nusiteikimas, humoras įspūdį darė ir susitikimo metu vertėjavusiam Šimkaičių seniūnui Sigitui Vaitiekūnui. Jis viso susitikimo metu padėjo susikalbėti ir vieniems kitus suprasti: vertė ukrainiečių karių žodžius iš rusų kalbos į lietuvių ir atvirkščiai. Nors šią popietę Sigitas, toli gražu, ne pirmą kartą vertėjavo, tačiau prieš susitikimą, kaip sakė „Mūsų laikui“, jis jaudinosi. Vis dėlto, viskas vyko sklandžiai – visus ledus tirpdė optimizmą, kovinį nusiteikimą demonstravę kariai.

Netikėta reakcija į fejerverkus

Ukrainiečių savijautą geriausiai išduoda maža detalė, su kuria po renginio pasidalino Aukščiausiosios tarybos gynėjas Aleksandras. Jis prisiminė savo reakciją, kurią šįkart atvykus į Lietuvą sukėlė... fejerverkai, jam nakvojant viename iš Vilniaus viešbučių. Vyras pagalvojo, kad vyksta pastato apšaudymas ir pakilęs iš lovos lakstė po koridorių, o kiti gyventojai žvelgė į jį, kaip į pamišėlį. Ukrainoje prieš apšaudymus, atakas kariai ir gyventojai yra perspėjami, pasislepia slėptuvėse. „Pagalvojau, kad vyksta apšaudymas, o mūsų niekas neįspėjo“, – be jokios šypsenos pasakojo vyras. Jį patį tokia reakcija trikdo ir gąsdina. „Norėčiau gyventi tokiame mieste kaip Jurbarkas“, – ištaria jis, leisdamas suprasti, kokia laimė yra gyventi ramybėje, taikoje ir kai toks gyvenimas tampa rutina.