Ukrainiečių iššūkiai mokantis kalbos – galūnės ir greitakalbiai lietuviai

Moterys išsiverda arbatos, įsipila kiekviena po puodelį, pasipjausto atsineštą pyragą ir prie paserviruoto stalo susėda mokytis. Taip, ramiai, be jokios įtampos, ukrainietėms prasideda kelias valandas vykstanti lietuvių kalbos pamoka. Taip, kaip šių eilučių autorei ir žadėjo lietuvių kalbos ukrainietes mokanti Danutė Matelienė, kuriai pedagoginis darbas, beje, taip pat nauja patirtis. Tą penktadienio popietę į Jurbarko švietimo centro salėje vykstančią pamoką rinkosi pažengusiųjų grupės mokinės, kurios kalbos mokosi du kartus per savaitę – trečiadieniais ir penktadieniais. Pradedančiųjų grupė su lietuvių kalba susipažįsta kitomis savaitės dienomis. Tą penktadienį į pamoką atvyko mažiau nei įprastai mokinių, vietoj lauktų penkių – tik trys: ligoninėje bendrosios praktikos slaugytoja dirbanti Marina, kuri Jurbarke nuo kovo, bei Oksana su mama Natalija – ši Jurbarke yra nuo balandžio. Tą dieną į pamoką turėjusi atvykti dar viena ukrainietė nepasirodė – Marina pajuokavo, kad ji, pakeliui į Švietimo centrą, greičiausiai užsuko į drabužių išparduotuvę ir ten užsibuvo.

Jei Marina į Jurbarką iš Zaporižės pateko, kaip pati sako, atsitiktinai, nes čia nebuvo jokių jos artimųjų, tik pažįstami lietuviai, tai Natalijos Jurbarke laukė jos dukra Oksana, ištekėjusi už jurbarkiečio ir šiame mieste gyvenanti jau 11 metų. Natalija prisipažįsta, kad ilgai spyriojosi, nenorėjo išvažiuoti – Ukrainoje liko jos du sūnūs, anūkai. Vis dėlto, jie visi drauge prikalbino ją išvykti. „Norėjosi, kad nors dėl vieno šeimos nario nereikėtų jaudintis“, – paaiškina Oksana. Ten, kur gyvena Natalijos šeima, Čerkase, dabar sunku – nėra elektros, vandens, šildymo.

Iš pagarbos šaliai

Kad ir kokios skirtingos šių Ukrainos moterų istorijos, lietuvių kalbos jos mokosi dėl tų pačių priežasčių. „Jei čia gyvenu, turiu mokėti ir kalbą. Norisi suprasti, ką žmonės kalba, ką tau sako“, – paaiškina ir Natalija, ir Marina. „Kalbos reikia mokytis ir iš pagarbos tautai, kuri padeda“, – priduria Oksana, kuri gerai moka ir lietuvių, ir rusų kalbas, todėl pagelbsti ir mokytojai Danutei, mat ši nesijaučia esanti itin stipri rusų kalbos žinovė. Ukrainietės Marina ir Natalija moka lietuviškai jau ne tik „laba diena“, „labas rytas“, „labai ačiū“, „dėkoju“, „iki pasimatymo“ ar kitus panašius žodžius. Lietuviškai jos pasako, kokioje gatvėje gyvena, kelintas namo ar buto numeris. Gali paaiškinti, iš kur ir kokį mėnesį atvažiavo į Lietuvą, ką mėgsta ir ko ne. Tiesa, su šių eilučių autore jos lietuviškai nedrįso kalbėti – tik Danutės raginamos prašneko lietuviškai, nors ir nesijausdamos tvirtai dėl tarimo. Danutė džiaugiasi mokinėmis. Ypač giria Nataliją, kad ši gerai lanko pamokas. „Ir skaito gerai, ir supranta, ir mokosi žodžius. Kas dirba, mokytis neturi laiko, o kalbai reikia laiko“, – paaiškina Danutė.

Natalija ir Oksana lietuvių kalbos mokosi ir religinės bendruomenės, kuriai priklauso, susirinkimuose – iš trumpuose vaizdo įrašuose analizuojamų religinių tekstų. Visos mokinės kur tik gali stengiasi kalbėti lietuviškai – namuose, darbovietėje, parduotuvėje, turguje... Bando nors po kelis lietuviškus žodžius į sakinį įterpti. Pripažįsta, kad ne visada jas lietuviai supranta dėl ne taip sukirčiuoto žodžio. Oksana juokiasi, kad ir jai kartais nutinka taip, kai jos, kalbančios lietuviškai, lietuviai nesupranta.

 Vargsta su galūnėmis

Visos kone sutartinai patikina, jog sunkiausia joms yra perprasti lietuviškų žodžių galūnes. Natalija juokiasi, kad keičiantis galūnėms tas pats žodis tampa tiesiog neatpažįstamas. Be to, visas stebina ir glumina būsimojo laiko veiksmažodžiai, irgi neatpažįstamai pakeičiantys žodžius. Ukrainietėms kliūna ir lietuvių greitakalbės – jos sako, kad tarpusavyje lietuviai taip greitai kalbasi, tarsi žodžius žertų iš automato. Visos šypsosi, kad kai pažyra toks greitakalbės vėrinukas, sunku suprasti, kur baigiasi vienas žodis, o kur prasideda kitas.

O štai jų mokytoja Danutė žino, kaip reikia su mokinėmis kalbėti – lėtai, neskubant, pakartojant žodžius. Ji stengiasi pamokos metu savo mokinėms viską lietuviškai paaiškinti, pamokyti. Jurbarkietei patinka mokyti. Sako, kad ir pačiai šis užsiėmimas labai įdomus.

Danutė pati yra verta atskiro straipsnio – juk mokytojavimas yra jai visiškai nauja veikla, nemažai jurbarkiečių ją pažįsta kaip buvusią ilgametę savivaldybės administracijos darbuotoją. Atsisveikinusi su šia tarnyba, Danutė stačia galva nėrė į kitas jai žinomas ir nežinomas veiklas – savanorystę ir pėsčiųjų žygius. Pradžioje ji mokė ukrainiečius lietuvių kalbos savanoriškais pagrindais, o dabar, šią veiklą ėmus kuruoti Švietimo centrui, jau gauna ir atlygį. Moteris visą savaitę užimta, o savaitgalius dažniausiai leidžia žygiuose pėsčiomis po Lietuvą – Danutė aistringa žygeivė.

Smagu ne tik mokyti(s). Danutė sako susidraugavusi su ukrainietėmis. O jos taip pat tikina, kad į Švietimo centrą ateina ne tik lietuvių kalbos mokytis, bet ir pabendrauti tarpusavyje, sužinoti, kaip sekasi kitoms Jurbarke gyvenančioms tautietėms.