UAB „Jurbarko vandenys“ gyventojus pakvietė į atvirų durų dieną

Įdomi ekskursija gali būti ne tik į turistinius objektus. Tuo įsitikinome pačios, trečiadienį, birželio 26-ąją, apsilankiusios Jurbarko miesto vandenvietėje Muitinės g. ir miesto nuotekų valykloje Barkūnų g. Pasisvečiuoti šiuose, šiaip gana uždaruose, miesto objektuose sudarė galimybę UAB „Jurbarko vandenys“, savo 29-ojo gimtadienio proga pakvietusi miestelėnus į atvirų durų dieną organizuojamas ekskursijas.

Nors ekskursijos labai didelio gyventojų susidomėjimo nesukėlė, šiuo kvietimu pasinaudojo dvi draugės jurbarkietės Irena bei Virgina, nepatingėjusios sudalyvauti abiejose ekskursijose – rytą vandenvietėje, o popiet –- nuotekų valykloje. Abi draugės šiuose objektuose lankėsi pirmą kartą, nors Jurbarke gyvenančios seniai. Šypsojosi, kad kiti naujų pojūčių ieško užsieniuose, kai tuo tarpu galima naujų objektų, netikėtų vietų ir apskritai atradimo džiaugsmą patirti ir namuose, Jurbarke.

Beje, panašios ekskursijos šiuose objektuose, pasirodo, nėra naujiena – Jurbarko miesto vandenvietę ir nuotekų valyklą, ypač mokslo metų pabaigoje, dažnai lanko mokiniai.

„Buvo viskas įdomu, verta dėmesio, tik gaila, kad per mažai susidomėjusių“, – reziumavo abi ekskursijas Irena, pridūrusi, kad čia verta apsilankyti, kad suprastum, kaip svarbu tausoti ne tik vandenį, bet ir gamtą. „Jurbarkiečiams verta pažiūrėti ir pagalvoti, ką meta, kur meta, ko negalima mesti“, – jai pritarė draugė Virgina, turėdama omenyje, kad ne viską galima mesti į unitazus.

Moterims ekskursijos patiko. Buvo įdomu ir mums. Su vandenviete ir nuotekų valymo įrenginiais susipažinome lydimi ekspertų – įmonės specialistų, o ekskursijos užtruko maždaug po valandą.

Vanduo miestui tiekiamas iš dešimties gręžinių

Jurbarko vandenvietė, kaip žinia, įsikūrusi miesto vakariniame pakraštyje, visai netoli miestelėnų pamėgto Jurbarko karjero, dalis kurio patenka į vandenvietės apsauginę zoną.  Į ekskursiją atėjusius gyventojus lydėjo inžinierius Tadas Jocaitis ir bendrovės direktorius Dainius Večerskas, parodę, kaip ir iš kur į mūsų namus bei butus atiteka vanduo.

Pirmiausiai patraukėme į uždarą, tvora aptvertą vandenvietės teritoriją, į kurią tegalima patekti tik su leidimais – tai nurodo šalia vartų kabanti lentelė. Jurbarko vandenvietėje iš viso yra 10 veikiančių gręžinių ir 5 neveikiantys. Patys gręžiniai nėra gilūs, 30–25 m, nes Jurbarke požeminio vandens sluoksnis gana aukštai. Pasak T. Jocaičio, iš vienos pusės tai yra gerai, nes vanduo lengvai pasiekiamas, tačiau būtent dėl tos priežasties vandenvietė yra labai jautri išorinės taršos atžvilgiu ir turi net tris apsaugos zonas. Pirmojoje zonoje, kur ir įrengti gręžiniai, draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Šioje teritorijoje stovi tik gręžinių įrangą gaubiantys pastatėliai ir apie 200 kW galios saulės kolektoriai, tiekiantys elektrą giluminiams vandens siurbliams ir kitai įrangai. Ši įranga, pasak mūsų gido, modernizuota 2017 metais, o saulės elektrinė įrengta pernai. Vienu metu veikia anaiptol ne visi, o tik trys iš dešimties gręžinių, maždaug po valandos darbo jie išjungiami ir pradeda veikti kiti trys.

Sužinome, kad požeminis vanduo vasarą būna šaltesnis nei žiemą. Vasarą jo temperatūra yra apie 12 laipsnių Celsijaus, nes pavasarį gruntinius vandenis atvėsina šaltas polaidžio vanduo, o žiemą jo temperatūra yra apie 14 laipsnių, nes požeminiai vandenys per vasarą įšyla.

Vanduo iš gręžinių patenka į vandens gerinimo įrenginius, kur sumaišomas, prisotinamas deguonies, kad išsiskirtų nepageidaujamos priemaišos, tokios kaip manganas, kurios vėliau pašalinamos vandenį filtruojant per kvarcinio smėlio filtrus. Nemažai jurbarkiečių tikriausiai dar prisimena ne itin maloniai kvepiantį iš krano tekantį vandenį, kokio dabar jau nebūna. Tą ne itin malonų supuvusių kiaušinių kvapą ir skleisdavo manganą kaupiančios bakterijos.

Visą straipsnį skaitykite laikraštyje „Mūsų laikas“ Nr. 26.