Tvaraus paveldo žingsniai Panemunės pilyje: pradėkime keisti požiūrį

Pradėkime keisti požiūrį! Tokią išvadą priėjo įvairių paveldo sričių specialistai, susirinkę į Panemunės pilyje vykusią Europos paveldo dienų diskusiją apie tvarų paveldą.

Šių metų Europos paveldo dienų tema „Tvarus paveldas“ skatina pažvelgti į problemas bendrame kontekste: tiek į žmones, tiek į vietoves; akcentuoja tęstinumą ir mokymąsi iš tradicijų; kalba apie veiksmus, kuriuos objektų valdytojai ir lankytojai gali padaryti, kad būtų draugiškesni aplinkai, bei ragina diskutuoti, kaip nekilnojamas ir gamtos paveldas prisideda prie tvaresnės ateities.

Vilniaus dailės akademijos valdomas Panemunės pilies muziejus-galerija rugsėjo 16 dieną surengė atvirą apskrito stalo diskusiją, skirtą tvaraus paveldo temai aptarti. Prie vieno stalo susėjo paveldo specialistai – architektai, inžinieriai, restauratoriai, gamtosaugininkai, paveldo valdytojai, turizmo sektoriaus, savivaldos ir bendruomenės atstovai.

„Panemunės pilis šiai diskusijai dėkingas objektas, – teigia pilies direktorius dr. Marius Daraškevičius. – Viename paveldo objekte galima supažindinti su pastarųjų 30 metų Lietuvos paveldo tvarkybos raida ir tvarumo aspektu. Jei 1998 m., tvarkant pilies Rytinį korpusą, tvarumo klausimas dar nebuvo aktualus, tai 2012 m. atlikti Vakarinio, o ypač 2021 m. Pietinio, korpuso tvarkybos darbai iškalbingai byloja apie tvarumo svarbą ir jo įgyvendinimą šiame objekte.“

„Viena iš tvarumo sampratų – tvirtumas, patvarumas, pastovumas ir nekintamumas – ypač puikiai atsispindi Panemunės pilyje, – teigia diskusijos dalyvė architektė-restauratorė Vidutė Povilauskaitė. – Pilis – istorinis tvarumo pavyzdys, nes didikai Gelgaudai, XVIII a. pabaigoje atlikę XVII a. pradžios pilies rekonstrukciją, iš dalies išsaugojo senuosius renesansinius mūrus, tačiau suteikė naują pavidalą. Ne mažiau tvariai mąstė demontuodami Šiaurinį korpusą: panašu, kad panaudojant statybinį laužą buvo pastatytas naujas vakarinis korpusas“, – teigė V. Povilauskaitė. „Kalbant apie tvarumą šiandien, galima išskirti tradicinių medžiagų ir technologijų panaudojimą restauruojant pilį“, – atkreipia dėmesį restauratorė.

Tapytoja ir restauratorė Jolanta Vitkutė, dirbusi prie Panemunės pilies interjerų sienų tapybos konservavimo ir restauravimo darbų, atkreipia dėmesį, kad ir sienų tapybos restauravimui čia buvo taip pat naudotos tvarios priemonės, pavyzdžiui, tradiciniai triušių odos ir žuvies kaulų klijai. „Tačiau kartais naudoti senąsias priemones nėra tikslinga, antai, pilies tvarkybos darbų metu sienoje buvo aptiktas maišas senojo pigmento, ir būtent tos spalvos, kurios ir reikėjo kambario restauravimui. Rastą pigmentą bandyta panaudoti sienos restauravimui, tačiau sąnaudos buvo ypač didelės. Tad kyla klausimas – ar verta? Taip pat tokį seną pigmentą pavojinga naudoti, nes dažai gali ir atšokti nuo sienos“, – teigia restauratorė J. Vitkutė.

Inžinierius-konstruktorius Saulius Jokšas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto lektorius, atkreipia dėmesį, jog vienas iš tvarumo pagrindinių principų – naudoti kiek įmanoma seną, nekeisti nauju. Pakartotinis statybos medžiagų panaudojimas būdingas paveldo pastatų tvarkybos darbuose. O senų statybinių medžiagų gamybai buvo sunaudota kur kas mažiau energetinių resursų nei šiuolaikinėms. Tai tik dalis puikaus tvarumo apraiškų atstatant senus pastatus. Kuo mažiau reikia atstatyti, tuo logiškiau. Todėl negalima objektams leisti sunykti. Pirmiausia reiktų stengtis maksimaliai išsaugoti tai, ką dabar turime, kad galėtume daugiau dėmesio skirti remontui ar restauravimui, o ne konstrukcijų atstatymui.

„Šios pasirinktos pilies restauravimo priemonės lėmė unikalų Panemunės pilies eksterjero ir interjero vaizdą. Jis tarsi gyvas, matosi istorinės „žaizdos“, – teigia direktorius Daraškevičius. – Žinoma, toks  netobulai „gražus“ rezultatas patinka ne visiems lankytojams, tad tokiais atvejais tenka papildomai paaiškinti tvaraus paveldo atgaivinimo principo privalumus.“

„Žmonės nori matyti „gražų“ ne tik paveldą, bet ir gamtą,“ – atkreipia dėmesį kultūrologė Vaida Mozūraitienė. – Pavyzdžiui, Panemunių regioninio parko ypatumas – tai kultūros ir gamtos dermė, tai pilių, dvarų ir parkų, kurie natūraliai pereina į miško parką, visuma. Ir štai, kalbant apie tvarumą, šiuo metu vis dažniau nusprendžiama neišimti iš miško terpės nuvirtusių medžių, leidžiama jiems nykti natūraliai. Tai svarbu, nes tokie medžiai tampa namais įvairiems vabalams. Visgi dar neretai žmonės to nesupranta, nori matyti „gražią“ gamtą, tačiau čia reiktų keisti požiūrį. Kaip ir Panemunės pilies tvenkiniuose esantys plūdurai – jie puikiai natūraliai valo vandenį, o kartu ir kuria natūralų grožį, tad vėl – tereikia keisti požiūrį“, – kalba Mozūraitienė. 

Vietos unikalumo svarbą tvaraus turizmo aspektu akcentavo ir diskusijos dalyvė, turizmo atstovė Iveta Balserienė.  Ji teigė, kad kiekvienas kraštas stengiasi išnaudoti savo senąsias tradicijas, pristatyti regiono savitumą, sudominti kitų miestų, šalių gyventojus savo kultūros unikalumu ir kitomis vertybėmis.

Panemunės pilies, kaip ir kitų Europos paveldo dienose dalyvavusių istorinių pastatų, atstovai atskleidė savo indėlį, išsaugant vietos identitetą, taip pat parodė, kaip galima socialiai ir aplinkosaugos požiūriu tvariai atgaivinti paveldo objektus, naudojant tradicinius restauravimo būdus, įgūdžius ir medžiagas. Tvarus paveldas žengia į mūsų bendro kultūros paveldo ateitį, ragindamas priimti atsakingus sprendimus ir tinkamai pasirinkti, o kartais tereikia pakeisti požiūrį.