„Tremtinio ir teatro kūrėjo kelias“ – režisieriaus Algirdo Pauliukaičio atminimui (NUOTRAUKOS)
Birželio 12-ąją, artėjant Gedulo ir Vilties dienai, Jurbarko kultūros centro mažojoje salėje susirinko Jurbarko Konstantino Glinskio teatro aktoriai, artimieji, tremtiniai ir kiti jurbarkiečiai, norintys prisiminti ir pagerbti Jurbarko liaudies teatro režisieriaus Algirdo Pauliukaičio atminimą.
Jaukiame kameriniame renginyje su meile ir švelniu humoru prisimintas žmogus, kurį kažkada pažinojo kone kiekvienas jurbarkietis. Juk per 30 metų Jurbarko kultūros namų liaudies teatre jis sukūrė daugiau nei 30 spektaklių, pelniusių ne vieną apdovanojimą įvairiuose festivaliuose, o svarbiausia – žiūrovų susižavėjimą ir aplodismentus.
Algirdas Pauliukaitis gimė 1925 Kybartuose, Vilkaviškio r. geležinkelininko šeimoje. Iki 1939 m. gyveno ir mokėsi Palemone, nes tėvas ten buvo gavęs paskyrimą dirbti, vėliau gyveno Lentvaryje, mokėsi Vilniuje. Pauliukaičių šeima 1941 m. buvo deportuota į Altajaus kraštą. Tremtyje A. Pauliukaitis dirbo įvairiausius darbus: plytinės darbininku, paruošų svėrėju, sąskaitininku buhalteriu, o 1946 m. pradėjo dirbti Kulundos kultūros namų meno vadovu. 1947 m. jis su motina grįžo į Lietuvą, apsistojo Eišiškėse. Įstojo į Respublikinę dantų technikų mokyklą, kurią baigęs buvo paskirtas į Jurbarko sveikatos apsaugos skyrių. 1951 m. sukūrė šeimą, gimė sūnus Vladas. 1953 m. papildomai pradėjo dirbti Jurbarko kultūros namuose, vadovavo dramos kolektyvui. 1959 m. dramos kolektyvui suteiktas liaudies teatro vardas (tai buvo vienas iš pirmųjų liaudies teatrų respublikoje). 1962–1992 m. dirbo Jurbarko kultūros namų liaudies teatro režisieriumi, pastatė per 30 spektaklių, režisavo daug dainų švenčių ir kitų masinių renginių. A. Paulikaitis mirė 2000 m. liepos 16 d., palaidotas Jurbarke.
Plačiau apie renginį ir režisierių Algirdą Pauliukaitį skaitykite laikraštyje „Mūsų laikas“.





























kad tą dieną visi dirbo savo darbus: melžėjos melžė, mūrininkai mūrijo, auklėtojos auklėjo, o gaisri...
Ugniagesiai šalino ant kelio nuvirtusius medžius