Tremties 70-osios metinės. Badą, šaltį, pažeminimus patyrę tremtiniai siūlo ne dejuoti, o didžiuotis nepalaužiama tauta

Iš tėvynės išplėšti ir svetimoje šalyje šaltį, badą, skausmą ir kitas visas negandas patyrę tremtiniai sako, kad jiems nemalonu klausytis dejuojančių lietuvių. Ir dejuoja taip, tarsi būtų patyrę Sibiro kančias. Patys tremtiniai savo likimo nekeikia, nedejuoja, didžiuojasi išlikusia Lietuvos valstybe, džiaugiasi iškovota laisve ir į ateitį žiūri optimistiškai. Savo prisiminimais Jurbarko krašto tremtiniai pasidalijo antradienio popietę, ypatinga proga susirinkę į Jurbarko senąsias kapines prie paminklo tremtiniams ne tik žuvusiuosius pagerbti, bet ir gražiausią žodį „Lietuva“ iš degančių žvakučių surikiuoti. Šiais metais sukako 70 metų, kai 1948 metų gegužės 22-23 dieną Lietuvoje sovietų okupacinė valdžia įvykdė masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į atokiausius Sibiro regionus, kodiniu pavadinimu „Pavasaris“ (rus. „Vesna“).

Jų metu ištremta apie 40 tūkst. Lietuvos žmonių. Buvo tremiama šeimomis, įskaitant senelius ir vaikus bei kūdikius. Iš Jurbarko rajono buvo ištremta apie 700 žmonių, iš jų apie 170 vaikų. Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius, prieš padėdamas gėlių prie paminklo, priminė, kad žodį Lietuva širdy į tremtį vežėsi visi, kurie panašią dieną iškeliavo visam laikui, o kiti tikėdamiesi grįžti. Anot rajono mero, pikčiausia okupantui buvo, kad jam nepavyko ištrinti šio žodžio nei iš atminties, nei iš širdies. Ir niekada to padaryti nepavyks. Kaip sakė meras, jis atėjo nulenkti galvą prieš žuvusiuosius, jų artimuosius, padėti gėlių, patylėti, pasimelsti prie paminklo už žuvusius ir už tuos, kurie tebetiki Lietuva.

Tarp tų ištremtųjų buvo ir dvi jurbarkietės - Vilūnė Mankutė Toliušienė bei Vitalija Meškauskaitė Misiukienė, antradienį atėjusios į šiai trėmimo operacijai atminti skirtą renginį.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.