Tiltas per Nemuną švenčia savo trisdešimtmetį

Jurbarko simbolis – tiltas per Nemuną – šiemet švenčia savo trisdešimtmetį. 1978 metais lapkričio 3 dieną įvyko oficiali tilto atidarymo ceremonija. Tiltas  sujungė  Šakių ir Jurbarko rajonus, ir tapo svarbiausiu  keliu vykstantiems iš Suvalkijos į Žemaitiją.
    Vyresnioji karta puikiai prisimena tuos metus, kai vyko tilto statyba. Dar ir šiandien yra nemažai gyvų to meto liudininkų, kurie patys prisidėjo prie šio svarbaus objekto statymo. Su mumis pasidalinti savo prisiminimais sutiko Bronislovas Bendikas, kuris statant tiltą vadovavo mechanizacijos darbams.

Jis pasakojo, kad statybos darbai prasidėjo 1975 metų sausyje, nuo statybos aikštelės įrengimo. Darbininkų  įsikūrimui buvo atvežti barakai,  šalia statybvietės įrengtos dirbtuvės bei pastatyti garažai  technikai remontuoti. Prie tilto statymo darbavosi didelis būrys darbininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos.Vienu metu statybose dirbo 26 – 29 mechanizatoriai ir apie 20 montuotojų. Tilto statybai einant į pabaigą  darbininkų skaičius padidėjo iki 80. Visiems  darbams vadovavo 24-tas Latvijos tiltų statybos būrys „Jakapils“. Kalbėdamas apie  vyriausiąjį darbų vykdytoją Antaną Jankauską, Bronislovas Bendikas jį įvardino kaip reiklų ir griežtą vadovą. Jo reiklumo dėka tilto statyba, turėjusi trukti 5-erius metus, buvo baigta per nepilnus ketverius, sutaupant beveik 700 000 rublių.
Atlikus visus geologinius tyrimus tiltui buvo parinkta pati tinkamiausia vieta, nors  dar prieš bandymus buvo svarstoma tiltą statyti  ties žydų kapinėmis.
Patys statybos darbai vyko pakankamai sklandžiai, prieš statant kiekvieną atramą buvo atliekama po 8 gręžinius. Bestatant 9 atramą 24 metrų gylyje buvo rastas durpių sluoksnis, todėl teko kasti dar giliau. Ir šiandien Bronislovas džiaugiasi, kad šis durpių sluoksnis buvo rastas, nes jeigu jis nebūtų buvęs aptiktas, tiltas jau seniai galėjo  sugriūti. Kasinėjant Nemuno dugną buvo rasta įvairios karinės technikos likučių, žmonių ir gyvūnų skeletų bei visokiausių kitokių radinių.
Pasiteiravus, ar tiltas buvo pastatytas tiksliai pagal tuometinio Leningrado architektų projektą, B. Bendikas patikino, kad bestatant tiltą buvo gautas kariškių nurodymas tiltą sutvirtinti armatūromis, kad juo, reikalui esant,  galėtų važiuoti tankai ir kitokia karinė technika. Todėl tiltas yra daug tvirtesnės konstrukcijos nei buvo numatyta.
Iš technikos, kuria buvo vykdomi darbai, vyras prisiminė japonišką gręžimo mašiną, kuria vienas gręžinys buvo atliktas per 1 – 1,5 paros, kai tuo tarpu  naudojant  rusišką techniką tokiam pat gręžiniui atlikti,  būdavo užtrunkamas visas mėnuo. Japoniškas gręžtuvas buvo gautas jau darbams einant į pabaigą, kaip ir automobilinis kranas, turintis 40 tonų keliamąją galią ir  galintis krovinį iškelti į 40 metrų aukštį.
Kalbėdamas apie sąlygas, kurios buvo sudarytos darbininkams, buvęs mechanizacijos vadovas prisimena, kad  rajono valdžia rodė nepaprastai didelį dėmesį. Iš kitur atvykusiems darbininkams  buvo  skiriami butai, įvestas  telefonas, kad būtų galimybė susiskambinti  su Latvijoje esančia valdžia, sutvarkyta buitis, barakuose įrengta pirtis. Buvo itin griežtai kontroliuojama darbo sauga. Per visus tilto statymo metus buvo išvengta ne tik mirtinų atvejų, bet ir rimtesnių susižeidimų.
Didžiausi  nesklandumai buvo kilę atvežant sijas. Jurbarko gatvės tokiam kroviniui buvo per siauros. Todėl per miestą buvo atvežta tik viena sija, o visos kitos –  iš  Karaliaučiaus pusės.
Kaip vieną iš linksmesnių faktų, Bronislovas paminėjo vakarėlį,  vykusį Kiduliuose paskutinės perdengimo plokštės padėjimo proga. Darbininkai buvo vaišinami  šašlykais ir alumi. Po vaišių Antanas Jankauskas, saugumo sumetimais nė vienam iš darbininkų neleido tiltu grįžti atgalios. Visi jie buvo parplukdyti keltu.
1978 metų spalio 26 dieną dvidešimt pakrautų sunkvežimių pirmą kartą pervažiavo tiltą – taip buvo atliktas tilto patikrinimas. Specialiais prietaisais buvo stebima tilto sijų deformacija. Tiltui buvo „suteikta“ 100 metų garantija.
Apie pačią tilto atidarymo ceremoniją ir visus tolimesnius rūpesčius su mumis  savo prisiminimais maloniai sutiko pasidalinti tuometis rajono vadovas, buvęs meras ir dabartinis rajono tarybos narys      Aloyzas Zairys.
Jam atvykus į mūsų rajoną (1975m.) tilto statyba jau buvo prasidėjusi. Jau buvo  sukomplektuotas darbininkų kolektyvas ir buvo liejama antroji kolona. Prisimindamas tą laikotarpį A. Zairys tikino, kad visi darbai vyko sklandžiai, tiksliai pagal grafiką. Nuolat buvo analizuojama darbų eiga.
Į atidarymo ceremoniją atvyko visas tuometinis LKP CK biuras. Mitingas vyko ant tilto, buvo pastatyta tribūna, imituotas kelto nuplukdymas ir pirmas susitikimas su Šakių rajono valdžia. Gausybę apdovanojimų pelnė darbų vadovai,  tuometinis susisiekimo ministerijos vadovas bei LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, kuris ir perkirpo atidarymo juostą. 
Po mitingo restorane „Nemunas“ vyko priėmimas. Po jo visi vyko į Kiduliuose surengtą susitikimą su Šakių rajono valdžia.
Tilto atidarymas buvo naujų darbų pradžia. Atsidarius naujam tranzitiniam maršrutui, atsirado didelė problema – į miesto centrą buvo paleistas didelis srautas transporto, kuriam miesto gatvės buvo visiškai nepritaikytos – jos paprasčiausiai  buvo per siauros.
Iš pradžių  sumanyta transporto srautą nukreipti  per  vakarinę miesto dalį, bet tam kliudė per siauras tiltas per Mituvą. Jo platinimas būtų buvęs labai brangus, todėl buvo rekonstruota Vydūno gatvė ir ja paleistas visas tranzitinis eismas. Tada atsirado ir apvažiavimas Sodų gatve.  Aloyzo Zairio nuomone, tiltas galėjo stovėti ties pramoniniu rajonu, ir tada didelių problemų dėl pagausėjusio eismo būtų nebuvę.
Paklausus, kokia tilto reikšmė bus ateityje, jis patikino, kad atsiradus „Via Baltikos“ keliui tiltas nebebus toks reikšmingas tranzito atžvilgiu, bet visada išliks pagrindine jungtimi tarp Suvalkijos ir Žemaitijos.
Prieš 10 metų tiltas šventė savo 20 metų jubiliejų. Ta proga buvo organizuotas didelis renginys. Didžiausią iniciatyvą  surengti šitą šventę parodė Liudvika Frejienė  Prie šio renginio didele dalimi prisidėjo jau anapilin iškeliavusio tilto statybos darbų vyriausiojo vykdytojo Antano Jankausko  žmona Goda Jankauskienė. Ji kartu su kultūros centro darbuotojais surengė tilto paminėjimą. Į jį iš visos Lietuvos buvo sukviesti  tilto statytojai, buvę  jų vadovai, tuometiniai valdžios atstovai.  Renginio organizatorius ir vedėjas Gintaras Zareckas prisiminė, kad tą dieną nuo pat ankstyvo ryto prie tilto buvo įrengta  muitinė ir kiekvienas ją pravažiavęs gavo tai progai sukurtus lipdukus. Muitininkus suvaidino  K. Glinskio teatro aktoriai.
12 val. ant tilto susitiko du kolektyvai: Jurbarko vokalinis ansamblis „Verdenė“, kuris nuvyko koncertuoti į Kidulių bažnyčią, ir Šakių laisvalaikio ir pramogų vaikų dramos kolektyvas, savo pasirodymą pristatęs Smalininkuose.
Tuo tarpu Jurbarko kultūros centre vyko atsiminimų vakaras „Šiandien tiltas mus suves“. Jam pasibaigus, Jurbarko kultūros centro  pučiamųjų instrumentų orkestro „Bišpilis“ lydimi, visi patraukė ant tilto, kur vyko tilto pasveikinimo misterija. Kaip prisiminė Gintaras, vėlų rudens vakarą tilto link traukė didelis būrys miestiečių.
 Tai progai buvo pagamintos dvi didelės lėlės – Jurkus ir Barkus (kurie, pasak legendos, buvo tokie dideli, kad kirvį per Nemuną vienas kitam permesdavo be jokio vargo). Tas lėles valdė po penkis žmones ir pagal paleistą fonogramą, jiems bendraujant  tarpusavyje,  vyko kirvio permetimo varžybos.
Abiejose Nemuno pusėse buvo sukrauti laužai. Jų buvo sukrauta tiek, kiek matėsi  žvelgiant panemune į abi puses. Laužai buvo uždegami palaipsniui. Kai vienas įsidegdavo, tik  tada buvo degamas kitas. Šį darbą atliko kariškiai kartu su savanoriais. Pabaigoje po tiltu praplaukė valtis, prie kurios buvo pririšta 20 plaustų, ant kurių degė ugnis.
Visi renginio svečiai buvo pakviesti į tą patį  „Nemuno“ restoraną, kuriame šventė ir tilto atidarymą. Čia Gintaras Zareckas iš Godos Jankauskienės išgirdo istoriją, kad tą gūdų 1978 m. lapkričio 3 vakarą  po vaišių restorane, ji kartu su savo vyru Antanu Jankausku ir dar keletu draugų šalia tilto užkasė šampano butelį, kurį žadėjo susirasti tada, kai bus švenčiamas tilto jubiliejus. Smalsumo vedini Gintaras, Goda ir dar keletas žmonių nuėjo prie tilto to paties šampano  butelio ieškoti. Paieškos baigėsi nesėkme. Nepadėjo ir iš „Telekomo“ pasiskolinti virbai. Vadinasi, ir po šiai dienai ten tūno šampano butelis, kuris jau dabar turi lobio vertę.
Iki šiol nežinomas ir raudono kilimo, kuriuo žengė P. Griškevičius, likimas. Brangaus  kilimo  dingimas tuoj po tilto atidarymo ceremonijos tapo tikra legenda.
Šiais metais tilto trisdešimtmečio  jubiliejus bus paminėtas kukliau. Lapkričio viduryje krašto muziejuje bus organizuojamas prisiminimų vakaras, į kurį bus pakviesti žmonės, prisidėję prie tilto gimimo. Pa proga žadama parodyti filmą apie 20-ąsias tilto jubiliejaus metines.
Kultūros skyriaus vedėja R. Savickienė prašo jurbarkiečių, turinčių istorinių tilto nuotraukų, paskolinti jas rengiamai parodai – bus visiems malonu prisiminti džiugias akimirkas.