Stakiai. Kaimas, kuris didžiuojasi bažnyčia ir laukia asfalto (PAPILDYTĄ)

Stakiai sekmadienio popietę atgyja – čia 15 val. baigiasi šv. Mišios ir prasideda judėjimas. Parapijiečiai skuba iš bažnyčios į namus, užsuka ir į sekmadienį Stakiuose veikiančią parduotuvę.

Susiruošę aplankyti šią kelių žvyrkelių sankirtoje esančią gyvenvietę, tikėjomės blogesnio vaizdo. Tačiau apsirikome – vietiniai žmonės didžiuojasi savo unikalia bažnyčia, gražiai vieni apie kitus atsiliepia ir nedejuoja dėl baigiančių išnykti valdiškų įstaigų. Tik laukia nesulaukia nors vieno asfaltuoto kelio. Čia gyvenančius mokyklinio amžiaus vaikus mokykliniai autobusiukai veža į tris puses, į tris skirtingas mokyklas.

 Jau važiuojant pakeliui į Stakius, pirmiausia į akis krenta, kad šiame krašte gyvena ir dirba daug ūkininkų – visi laukai dirbami, žaliuoja žiemkenčiai, nušienautos pievos, daug kur sodybose matosi pristatytos žemės ūkio technikos, kiemuose prikrauta šieno rulonų. Kitas nustebinęs vaizdas jau pačiame kaime – čia nėra nė vienos apleistos sodybos. Net jei užkalti namo langai, vis viena aplinka sutvarkyta, žolė nupjauta, nesimėto šiukšlės.

Bendruomenės pirmininkė Gitana Kačiukienė sako, kad visi jų kaime tvarkosi ir tas negyvenamas sodybas patys prižiūri, daro talkas ar pašalpas gaunantys sutvarko. Tvarka – tokia pagirtina šio kaimo tradicija. „Ne dėl konkursų ar gražiausios sodybos vardo taip darom, tiesiog smagiau gyventi gražieme kaime. Geras pavyzdys užkrečia“, – sako Gitana.

Pokalbis po Šv. Mišių

Atvykus į kaimą sekmadienį, mums pasisekė, nes po šv. Mišių, kurios čia prasideda 14 valandą, iš šv. Antano Paduviečio bažnyčios į namus skubėjo būrelis parapijiečių. Dvi užkalbintos Stakių gyventojos papasakojo apie kaimo kasdienybę. Abi atsikraustė čia prieš daug metų. Klausiam, ką Stakiuose galima pamatyti? „Bažnyčia savotiška, įdomi. Birželio mėnesį būna tradiciniai šv. Antano atlaidai, prieš juos pinam ąžuolo vainikus ir jais puošiam bažnyčią – ir dabar dar tebekabo nuo atlaidų. Paskui prieš Kalėdas eglutę bažnyčioje papuošim, – pasakoja Stefanija Menslerienė. – Kokios dar šventės? Vakar vyko Rudens vakaronė kultūros namų salytėje. Krosnis yra, pasikuriam. Apie 40 žmonių susirinko, seniūnas atvažiavo iš Raudonės. Mūsų bendruomenė gana aktyvi, dažnokai susitinkam, pabūnam. Jaunieji Stakių ūkininkai labai stiprūs – aplink laisvos žemės nė gabalėlio nerastum, laukai visi dirbami, neapleisti. Tik miestelyje saulelė vis vakarop, vakarop. Senstam.“

Ji pasakoja, kad į Stakius rusų laikais atbloškė likimas, atvyko gavusi paskyrimą dirbti kolūkyje ekonomiste. Taip buvusi žemaitė nuo Telšių čia tapo stakiške. „Kai atbloškė, buvo nedidelis kaimas, paskui pradėjo augti, pristatė alytnamių, gatvelės plėtėsi, kilo gyvenimas, virė. Buvo darželis, mokykla, kultūros namai nemaži. Buvo dideli, beveik 2 ha plotą užimantys šiltnamiai, kuriuos pastatė Stakių kolūkį globojusi Kauno radijo gamykla. Žmonės net iš Jurbarko važinėjo auginti daržovių. Didžiulis buvo kombinatas – pomidorus, agurkus augino. Buvo visko. Paskui, kai baigėsi kolūkiai, viskas griuvo – stiklus išdaužė, metalus išvežė, dabar stūkso tik pamatai“, – pasakoja buvusi ekonomistė.

Stefanija ir šalia stovėjusi Stasė pasakoja, kiek dar liko iš jų kaime buvusių įstaigų. Paštas, biblioteka, bendruomenės namai ir medicinos punktas – viskas beveik vienoje vietoje, tarsi kokiame miestelio centre. Pasak moterų, stakiškiai dažniausiai susitinka parduotuvėje, bažnyčioje ir kapinėse, dar prie pieno supirkimo punkto.

Stefanija sako, kad Jurbarko rajone yra tik du pašto skyriai, kuriuose nėra kompiuterio su internetiniu ryšiu – vienas iš jų Stakiuose: „Tik du tokie neapšildomi pašto pastatai rajone. Nėra kaip šildyti, katilinė išgriauta. Kultūros namuose už europinio projekto pinigus pastatė salėje krosnelę, pakeitė supuvusius medinius langus plastikiniais.“ Pasakoja, kad iš to projekto pinigų salės sienoms ir grindims išdažyti neužteko, todėl žmonės susidėjo po kažkiek ir patys padarė remontą. Į renginius, vakarones žmonės susirenka mažojoje salėje, nes didžioji nešildoma. Tie, kurie ateina – nuolatiniai. „O iš klebonijos pastato padaryta šarvojimo salė. Seniūnaitė Irena Mockevičienė pasistengė įruošti tą salę, nepatikėsit kaip – labai moderni, miestiečiai galėtų mums pavydėti“, – juokauja Stefanija.

Moterys pasakoja, kad biblioteka, nors ir nešildoma, dar veikia. Į pensiją išėjus ilgametei šio kaimo kultūrinio gyvenimo sielai, kraštotyrininkei, renginių organizatorei bibliotekininkei Albinai Aleksienei, ją pakeitė kita vietinė stakiškė, dirbanti puse etato.

„Miškai čia pas mus visur aplink, todėl uogų, grybų – nė neklauskit, kiek praėjusią vasarą buvo. Kibirais, krepšiais nešėm. Ir iš Jurbarko atvažiuoja į mūsų miškus Naukaimio keliu. Visi jurbarkiečiai šias vietas žino“, – pasakoja Stefanija.

Raktininkė, zakristijonas ir bažnyčios valytoja – viename asmenyje

 Kitus mūsų pašnekovus sutinkam prie bažnyčios – Kazikė arba Kazimiera Džiaugytė rankoje nešasi didelį raktą – ji atsakinga už bažnyčios ir varpinės rakinimą. Ji ir zakristijono pareigas atlieka, ir varpu skambina, ir dar bažnyčią tvarko – tokia nepamainoma visų galų meistrė. Antras žmogus po klebono, juokaujam.

Kitas pašnekovas – kiekvieną sekmadienį antrą valandą prasidedančias mišias Stakių šv. Antano Paduviečio bažnytėlėje laikantis Veliuonos, Raudonės ir Stakių parapijose tarnaujantis kunigas Šarūnas Leskauskas. Jis pasakoja, kad ši įspūdinga bažnyčia yra sena, beveik 200 metų. „Jaukiausia man ši bažnytėlė. Čia Mituvos vingis, labai graži vieta, smagi labai. Mituva mumis apjuosia“, – sako kunigas. Į klausimą, ar ateina į pamaldas jaunimo, atsako: „O kur dabar eina jaunimas? Niekur neina. Net per feisbuką mišių nežiūrėtų, jeigu transliuotų. Persisotinę visko. Jei tėvai už rankos atsiveda, gal tada eina į kokį renginį.“ Pasakoja, kad šį sekmadienį per pamokslą linkėjo parapijiečiams išsitiesti, pasitempti, nesulinkti. „O ko čia kūprintis? Nereikia“, – pataria Š. Leskauskas. Pasakoja, kad seniau prie bažnyčios buvo laidojami žmonės. Ir ne tik kunigai. Kapinės kitapus Mituvos vėliau atsirado. Juokauja, kad viskas plėtėsi, didėjo, o dabar traukiasi.

Bažnyčioje triūsianti Kazimiera labai miela, šneki moteris – viską noriai aprodo, papasakoja. Sako, kad varpinę iki kito sekmadienio užrakins, jei nebus nabašninko, metinių ar keturnedėlio. Jei bus, kunigą vėl kviesis. Kazimieros vaikai gyvena 7 km nuo kaimo, o ji pati įsikūrusi miestelyje. Dirba bažnyčioje apie 30 metų. Sako, kad kaimas mažėja, tik šiandien mišiose buvo daugiau žmonių, nes buvo užsakytos, o kada neužsakytos – tik apie dešimt parapijiečių susirenka. Aprodo varpinę. „Kai miršta, po dūšiu skambinu. 70, 80 ar 90 kartų. Jei jaunas miršta, tada 100 ar daugiau, nes ne laiku išėjo“, – pasakoja stakiškė.

Varpinę aplankom, palubėje pakabintas didžiulis varinis varpas. Leidžia ir mums paskambinti, juokauja, ką dabar žmonės pagalvos, kad tik du kartus skambėjo, nesupras, kam čia skirta. Jos anūkė Sandrutė pokalbio metu šluoja samanotą takelį aplink bažnyčią – per mišias sušalo ir pati pasiprašė darbo.

Tarpukario Lietuvos Mokykla

Sutikti pašnekovai patarė aplankyti išskirtinį pastatą Stakiuose – senąją mokyklą. Ir tikrai – priešais vadinamąjį centrą su kultūros namų sale, biblioteka, med. punktu ir paštu, kitoje gatvės pusėje ant gana aukšto Mituvos skardžio stovi raudonų plytų senovinis pastatas. Gana didelis, su įmūryta data –1931 m., tokiu mažyčiu baseinėliu, gal buvusiu fontaniuku kieme, medine skulptūra. Šalia nemaža malkinė, šulinys. Klasėse pro vietomis išdaužytus, bet užkaltus lentomis langus matosi paliktos krūvos knygų ir sąsiuvinių, neblogai išsilaikę krosnys, grindys, sienos. Pastatas tikrai labai gražus, didelis, gražioje vietoje. Šiuo metu buvusios mokyklos ir darželio pastatai priklauso rajono savivaldybei.

Ši mokykla buvo pradėta statyti dar 1930 m., kai valdžia paskyrė žemės plotą naujos mokyklos statybai. kai 1934 m. buvo pastatyta nauja mokykla, visas Stakių kultūrinis gyvenimas persikėlė čia. 1949 m. ji tapo septynmetė, 1962 m. aštuonmetė, 1986 m. nepilna vidurinė mokykla, 1988 m. devynmetė mokykla. 1995 m. pagrindinės klasės persikėlė į buvusias darželio patalpas. Nuo 1999 m. Stakių pagrindinė tapo dešimtmete.

2007 m. Stakių pagrindinė mokykla tapo Šimkaičių pagrindinės mokyklos skyriumi. 2009 m. mokykloje formuotos tik pradinės klasės, 2010 m. skyrius uždarytas.

„Uždarius mokyklą, mokiniai važiuoja trimis kryptimis – į Šimkaičius, Raudonę ir Veliuoną. Kas kur, autobusai varo į tris puses. Valstybė bagota, pinigų turi, nuveža, kur tik nori. Tik kad tų vaikų nedaug likę“, – juokavo mūsų kalbinta Stefanija. 

Parduotuvė – pagrindinė susitikimų vieta

Pagrindinė kaimo gyventojų susitikimo vieta Stakiuose – parduotuvė. Sekmadienį čia dirbusi Auksė Vabalienė – tikra čia gimusi ir augusi stakiškė. Žmonių tą popietę į parduotuvę užsuko nemažai. „Populiariausia prekė - 7,5 laipsnių alus. Prieš dvejus dar pirko rašalą – pigų vyną, bet dabar jau mažiau. Jei uždraustų prekiauti alkoholiu, viskas. Parduotuvės kaimuose užsidarytų“, – pasakoja Auksė. Sako, kad nemažai vidutinio amžiaus gyventojų važinėja dirbti į miestą, todėl ten apsiperka, o čia ateina iš aplinkinių kaimukų ar vyresnio amžiaus. Kalbamės ir apie senąją mokyklą. „Toks gražus pastatas ir tokioje gražioje vietoje. Mokyklą uždarė jau seniai. Tą mokyklą aš dar lankiau, aštuonmetė buvo. Po to ten liko tik pradinė. Malonūs prisiminimai, buvo smagu, nereikėjo nieko, kiek smagiai leisdavom laiką. Visos šventės ten, nuo lapkričio jau pradėdavom Naujiesiems ruoštis. Visų klasių vaidinimai, visos šventės vykdavo. Kai mokykla buvo, tai ir gyvenimas daugiau čia virė, gyvybės daugiau buvo“, – pasakoja A. Vabalienė. Paklausus, kodėl pasiliko Stakiuose baigus mokyklą, sako nenorėjusi palikti vienos mamos. Svajojo dirbti mokytoja, bet pasiūlė darbą parduotuvėje. Taip ir liko. Dirba čia jau virš 30 metų.

Kita šios parduotuvės pardavėja Laima Pilipauskienė papasakojo, kad Stakius anksčiau garsino jos vyro Arvydo sukurta roko grupė „Altanna“. 2009 metais ši grupė minėjo dešimtmečio jubiliejų. Dalyvavo įvairiuose masiniuose renginiuose ir festivaliuose Jurbarko rajone, tokiuose kaip „Pilies aidas“, „Panemunių žiedai“, labdaros koncertai ir kt., kasmetiniame Skaudvilės talentų iš provincijos festivalyje. 2004 m. gegužę dalyvavo Lietuvos roko grupių festivalyje Plungėje ir ten užėmė 4 vietą. Dabar grupė jau išsiskirsčiusi. „Mano vyras buvo ir kultūros namų direktorius, ir bendruomenės pirmininkas. Labai aktyvus. Lanka prie bažnyčios yra mano vyro tėvų. Ten jis kasmet organizuodavo Joninių šventę. Dabar jau nespėja, šią vasarą jau nebuvo, jo labai įtemptas darbo laikas“, – pasakoja Laima. Auksė priduria, kad Arvydas gitara grojo nuo mažens, nuo 4 metų. Prisimena, kad vaikai būdami po gluosniu su puodais koncertus rengė.

Abi moterys svarsto, kad kaimo nykimo sustabdyti neįmanoma – jei vaikai nepasilieka gyventi tėvų sodybose, niekas iš kitur čia neatvažiuos. Jos suskaičiavo, kad jau dabar yra 14 tuščių sodybų. „Kol darbo buvo, buvo ir gyventojų daugiau. O dabar daug į užsienį išvažinėjo geresnio gyvenimo ieškoti. Smagu tik, kad penkios jaunos šeimos liko, ūkininkauja. Gyventi bet kur galima, bet mūsų gyvenvietė labai jauki, palyginus su kitomis, tvarkinga. Didžiausia problema, kad nėra asfaltuoto kelio. Jau daug metų buvo žadama, kad nuties 15 kilometrų asfaltą iki Paulių. Ir dabar stakiškiai tuo keliu visi važinėja, nes keliai link Raudonės ir Veliuonos dar blogesni. Ir projektas tam buvo, bet neatitiko kažkokių reikalavimų. Blogai, kai šitiek kilometrų reikia dulkėse kratytis. O dar valdžia svarsto, kaip žmones išlaikyti provincijoje“, – sako Auksė.