Šlakiai jau grįžta neršti į gimtąjį Viešvilės upelį

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato specialistai pasidalino džiugia naujiena – šlakiai pradeda grįžti neršti į gimtąjį Viešvilės upelį. Kam ir kodėl šis įvykis yra svarbus - „Mūsų laikui“ pasakojo rezervato vyr. inspektorius Saulius Bartminas.

„Ši projekto sėkmė iš dalies nebuvo viešinama prisibijant galimo brakonierių antplūdžio, kurių ir iki šiol vis dar pasitaiko rezervato teritorijoje. Žalą, išgaudydami net šimto gramų neužaugusius upėtakius, brakonieriai daro tikrai didelę. Juk su kiekvienu sugautu upėtakiu, mažėja galimybės jiems tapti šlakiais, be to mažinami ir vietinės populiacijos ištekliai. Galbūt, sumaniusius neteisėtai žūklauti sudrausmins rengiamos keliskart didesnės žalos atlyginimo sumos už padarytą žalą žuvų ištekliams. Taip pat rengiamasi įsigyti modernias stebėjimo kameras, kurios reaguos į kiekvieną judantį ar šilumą skleidžiantį objektą. Žinoma, būtų smagiau, kad jos filmuotų tik rezervato gyvūniją“, - „Mūsų laikui“ sakė Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyr. inspektorius Saulius Bartminas, paprašytas plačiau papasakoti apie rezervato naujieną – šlakius, kurie grįžta neršti į gimtąsias vietas, t.y. Viešvilės upelį.

Atgaivino XVI amžiuje nutrauktas galimybes
Anot S. Bartmino, rengiant rezervato tvarkymo planą, buvo nuspręsta Viešvilės upelyje atgaivinti XVI amžiuje nutrauktas galimybes šlakiams daugintis. Patvirtintinus tvarkymo planą buvo numatyta pastatyti du žuvų praėjimo takus. 2008 m. pastatytas neabejotinai gražiausias Lietuvoje žuvitakis Viešvilės miestelyje, kuris atlieka dar ir rekreacinę funkciją. Antrasis šiek tiek vėliau buvo pastatytas ant Kūjų užtvankos.
Vyr. inspektorius pasakojo, kad šlakių sugrįžimui rengtasi dar anksčiau. 2006 m. rezervate buvo išleisti pirmieji 5 tūkstančiai vienmetinukų šlakių jauniklių, kurie, paaugę maždaug iki sprindžio dydžio, paliko Viešvilės upelį ir išplaukė tolimesniam gyvenimui į Baltijos jūrą. Tik po trijų metų, subrendę ir pasiekę maždaug 3 kilogramų svorio, šlakiai sugrįžta duoti gyvybę savo palikuonims, atpažindami gimtąsias vietas pagal vandens cheminę sudėtį, skonio savybes. „Nerštavietėse šlakiai kryžminasi ir su margaisiais upėtakiais, nors žodis „kryžminimasis“ čia nelabai tinka, nes margasis upėtakis ir šlakis yra ta pati žuvų rūšis. Margasis upėtakis – gėlųjų vandenų rūšies ekologinė forma, o šlakis – gėlųjų-sūriųjų vandenų. Išsiritę šlakių jaunikliai niekuo nesiskiria nuo margųjų upėtakių jauniklių ir šlakio išvaizdą įgauna tik sūriuosiuose vandenyse. Priešingai, šlakiai neįšplaukę į sūrius vandenis tampa sėslia forma - margaisiais upėtakiais“, - pasakojo S. Bartminas, pasidžiaugęs, kad 2011 metai šiam projektui buvo lemiami, nes pirmieji išleisti šlakiukai pagal jų biologiją turėjo grįžti į gimtąsias vietas nerštui. „Ir vis tik 2011 metų spalio mėnesį pirmieji šlakiai įveikę abiejų žuvitakių sroves pasirodė Viešvilės rezervate. Šis faktas parodė, kad nepaisant didelių investicijų einama teisingu keliu. Šiuo metu rezervate išleista 30 tūkstančių jauniklių, tad su kiekvienais metais, įplaukiančių į nerštavietes žuvų turėtų daugėti. O ir tinkamų nerštaviečių – žvyringo dugno upelyje yra gausu. Be to, kiekvienais metais vykdomas ichtiologinis monitoringas, skirtas šiam projektui“, - sakė pašnekovas.

Ką reikia žinoti apie upelį ir rezervatą
„Viešvilės upelio aukštupys ir vidurupis, kaip beje ir Kasikas, vieni iš nedaugelio likusių Lietuvoje natūralių upelių, kurių vandens tėkmės reguliavimo žmogaus ranka nepasiekė. Jeigu visai Kasiko, kuris įteka į Viešvilės upelio žemupį, vagai pasisekė išlikti natūraliai, tai Viešvilės upelio žemupio vandens tėkmė jau viduramžiuose buvo žmogaus pajungta tenkinti jo poreikius. XVI amžiuje Viešvilės miestelyje buvo pastatyta viena pirmųjų dabartinės Lietuvos teritorijoje esančių užtvankų. Pakeltas Viešvilės upelio vanduo pradėjo sukti malūnų girnas, o vėliau, pastačius lentpjūves, suko ir elektros generatorių mentes. XVIII amžiuje, maždaug kilometru aukščiau pirmosios, Viešvilė buvo dar kartą pertverta pastačius dar vieną užtvanką, kur buvos pastatytos vario, o vėliau ir geležies kalyklos. Dar ir dabar tenka išgirsti šios vietovės vietovardį – Kūjų užtvanka“, - „Mūsų laikui“ pasakojo S. Bartminas. Per karą ši užtvanka buvo sunaikinta ir atstatyta praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje. „Deja, Viešvilės upelio gamtosauga buvo susirūpinta tik artėjant į pabaigą XX-ajam šimtmečiui. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje planinei tarybinei ekonomikai rengiantis sausinti ir naudoti durpių gavybai didžiąsias Lietuvos aukštapelkes 1960 m. suskubta įsteigti Artosios ornitologinį draustinį. 1974 m. Viešvilės upelis buvo paskelbtas ichtiologiniu draustiniu margųjų upėtakių nerštavietėms išsaugoti. Tad tenka su džiaugsmu konstatuoti, kad tuometinių Lietuvos gamtosaugininkų skubių ir svarbių sprendimų dėka buvo išsaugotas natūralus gamtos sukurtas kraštovaizdis, be kurio neabejotinai būtų buvęs sudarkytas ir Viešvilės upelis“, - tikino  pašnekovas.

Ar žinojote, kad...

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas įsteigtas 1991 metais. Vienas steigimo tikslų - išsaugoti gamtiniu požiūriu vertingiausios Viešvilės upės baseino viršutinės dalies ekosistemas, natūralų Viešvilės upės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais Karšuvos girios miškais gamtinį kraštovaizdį Karšuvos žemumoje, taip pat retą augaliją, grybiją ir gyvūniją.