Skirsnemunės kapinėse amžino poilsio atgulė archeologas dr. Vytautas Urbanavičius

Trečiadienį, liepos 3-ąją, Skirsnemunės senųjų kapinių smėlis priglaudė iškilaus šio krašto sūnaus, vieno žymiausių Lietuvos archeologų, žinomo plastinės rekonstrukcijos specialisto, tyrimų organizatoriaus, habilituoto mokslų daktaro, Jurbarko rajono Garbės piliečio Vytauto Urbanavičiaus palaikus. Žymus kraštietis į gimtąją žemę amžino poilsio atgulė per savo gimtadienį: tokia buvo jo artimųjų valia.

Į laidotuves, vykusias praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams po Vytauto Urbanavičiaus išėjimo, susirinko gausus jo artimųjų, draugų, bendražygių, Skirsnemunės bendruomenės narių būrys. Jurbarko rajono Garbės pilietį į amžino poilsio vietą senosiose Skirsnemunės kapinėse išlydėjo ne tik Jurbarko krašto šviesuomenė, bet ir visas šalies archeologų, istorijos mokslo tyrėjų ir pedagogų bendruomenės elitas. Į laidotuves liepos 3-ąją atvyko Nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto, Valdovų rūmų, šalies universitetų vadovai ir mokslo darbuotojai, profesoriai. Į laidotuves atvyko ir V. Urbanavičių pagerbė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinis direktorius dr. Vydas Dolinskas, valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centro vedėjas Gintautas Striška ir Mokslinių tyrimų skyriaus darbuotojai, tarp kurių restauratorė Deimantė Baubaitė. Atvyko ir buvusio Pilių tyrimo centro "Lietuvos pilys" buvęs vadovas Eduardas Kauklys, to paties buvusio Pilių tyrimo centro darbuotoja Zita Jarašienė, buvusi restauravimo skyriaus vedėja Aldona Skučienė. Profesorių išlydėjo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai Valdas Steponaitis, Gytis Grižas bei Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Ilona Vaškevičiūtė ir kt.

Prie kapo duobės atsisveikinimo kalbą sakė Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius, išvardinęs kraštiečio V. Urbanavičiaus nuopelnus.  Į paskutinę kelionę išlydėjęs Skirsnemunės Šv. Jurgio parapijos kunigas Egidijus Periokas pasidalino prisiminimais: papasakojo, kaip V. Urbanavičius norėjo ant šeimos kapo paminklinio akmens iš anksto įrašyti ir savo mirties datą, 2013 metus, bet tie skaičiai nebuvo iškalti. „Laimei, tas nebuvo padaryta. Jis ne visada buvo teisus“, - šypsojosi kunigas, turėdamas omeny, kad V. Urbanavičius pragyveno daug ilgiau nei buvo sau numatęs.

Vytautas Urbanavičius gimė 1935 m. liepos 3 d. Skirsnemunėje. 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos–filologijos fakultetą, 1967 m. apgynė daktaro disertaciją. 1993 m. už darbą „Lietuvių pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a.“ jam suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro vardas.

Daugiau skaitykite „Mūsų laiko“ laikraštyje arba el. laikšraščio versijoje.