Šimtametė Bronelė: gyvenime sunkumų nėra – yra darbai, kuriuos reikia padaryti

Kalbinti šimtamečius – visada didžiulė laimė. Juk taip smalsu pamatyti, išgirsti, prisiliesti prie Dievo palaiminto, sėkme paženklinto ir likimo apdovanoto žmogaus. O galbūt iš jo sužinoti ir tą tikrąją ilgaamžiškumo paslaptį. Su tokiomis mintimis leidomės į Petkaičių kaimą Eržvilko seniūnijoje, kur savo šviesiuose namuose mūsų laukė 100 metų jubiliejų kovo 31 dieną švenčianti Bronė Bardauskienė. Pas jubiliatę palydėjo jos dukra Laimutė Keterienė, kuri gyvena ir dirba Lybiškiuose, bet jau 15 metų globoja mamą ir gaubia ją nuolatiniu rūpesčiu.

Pačią šimtametę vis norisi vadinti Bronele – ji tokia mažutė ir smulki, kad, rodosi, Bronės vardas ir nelabai tinka. Dukra sako, kad mama niekada nebuvusi aukšta, o su amžiumi pasidariusi dar mažesnė. Kalbėtis susėdome saulės apšviestame kambaryje pavyzdine tvarka ir švara spindinčiuose namuose – tuo rūpinasi Laimutė. Dukra padeda mums ir Bronelės gyvenimo dėlionę sudėlioti. Tiesa, pati jubiliatė, atidžiai klausydama jos pasakojimo, vis trumpai ir drūtai, vienu sakiniu ar žodžiu, papildydavo arba pataisydavo dukrą. Ir vis su šypsena, linksmai, pajuokaudama. Pati Bronelė pripažįsta, kad atmintis jau nebe tokia, kokia buvo – nieko nuostabaus, tokio amžiaus sulaukus. Jau daug kas pasimiršo, išnyko, išbluko. Laimei, daug ką padeda atkurti Laimutė, puiki pašnekovė, tarsi iš knygos skaitanti mamos gyvenimo istoriją. Laimutė – Lybiškių kaimo bibliotekininkė, prieš keletą metų išrinkta ir geriausia Jurbarko rajono bibliotekininke, o šiais metais apdovanota „Krištoline lelija“ už Jurbarko kraštui svarbių projektų įgyvendinimą.

Laimutė pasidžiaugia, kad mamelė pati dar vaikšto ir telefonu gali atsiliepti, kad atšilus orams abi dažniau į lauką gali išeiti, saulute ir atbundančia gamta pasidžiaugti. Paaiškėja, kad jos abi, mama ir dukra, labai mėgsta šilumą, o žiemos ir sniego – ne. „Geriau, jei žiemos ir sniego nebūtų“, – šypteli Bronelė. Jos dienos teka ramiai. Mėgsta ir televizorių pažiūrėti – iki šiol atidžiai seka visas naujienas. Patinka jai ir pramoginės laidos, tokios kaip „Duokim garo“, Pageidavimų koncertas, kurį žiūrėdama vis stebina artimuosius – tiek daug dainų atsimena ir moka. Vis dar puikiai atsimena ir kalėdinius eilėraščius – čia pat vieną ir padeklamuoja. Tik va, žiūrint TV laidas, Bronelei ilgos reklamos nepatinka, bet toleruoja ir jas. „Čia yra jų pelnas“, – mamos žodžius persako Laimutė.

Abi nekantriai laukia vasaros, kai šviečia saulė, sodai lūžta nuo vaisių, kai visai čia pat gervės, gandrai ir kiti paukščiai ratus suka. Čia pat, netoliese, teka ir graži Trišiūkštės upelė, tiesa, dabar nusekusi, bet kadaise buvusi tokia švari ir vandeninga, kad įvairiausių žuvų buvo galima pasigauti – ir upėtakiai, ir lašišos atplaukdavo neršti. „Gyvename kaip Dievo užantyׅ“, – sako Laimutė. „Gyvename kaip Ulmeris“, – pritaria Bronelė ir juokiasi, kad ne bet kas ir žino, ką šis žodis reiškia. Pasirodo, „gyventi kaip Ulmeris“ reiškia, kad gyveni kaip tikras ponas (beje, rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad iš tiesų yra gyvenęs toks labai turtingas dvarininkas Ulmeris (Volmeris), garsas apie kurio turtus buvo plačiai pasklidęs, – aut, past.).

Visą straipsnį rasite naujame „Mūsų laikas“ numeryje.