Šimkaičių girioje susiburta „Ranka – rankon, širdis – širdin“ (nuotraukos)

Patriotiškumo atlaidai Šimkaičių girioje. Taip partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto atminimo saugotoja Lina Lukošienė vadina kasmet prie vadavietės-bunkerio vykstančius Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos minėjimo renginius „Ranka – rankon, širdis – širdin!“.

Šiemet rugpjūčio 22-ąją girioje vyko net keli renginiai. Rytą vadavietės-bunkerio, vadinamo trečiąja Lietuvos Prezidentūra, aplinka nusidažė slepiama kariškų uniformų spalva – 88 Divizijos generolo S. Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos būsimiesiems seržantams, baigusiems puskarininkių karjeros 1-osios pakopos kursą, buvo įteikti pažymėjimai. Karius pasveikinti atvyko Lietuvos kariuomenės vadas, Mokymo ir doktrinų valdybos vadas, Pėstininkų brigados Žemaitija vadas, Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis, dalinių vadai bei vyriausieji puskarininkiai. Tai jau tampa tradicija – būsimieji puskarininkiai taip pagerbiami jau antrus metus iš eilės.

Srž. I. Dzevaltauskaitės nuotr.

Vakare didžiulis būrys patriotiškai nusiteikusių žmonių ne tik iš aplinkinių gyvenviečių, bet ir iš gerokai toliau tradiciškai susirinko paminėti Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos. „Broliai ir seserys, – į susirinkusiuosius kreipėsi Lina Lukošienė, kviesdama iš visos širdies sugiedoti „Tautišką giesmę“ ir džiaugdamasi, kad kasmet čia susirinka vis daugiau jaunimo, šeimų ir bendruomenės narių. Susiburia, kad drauge paliudytų meilę Lietuvai ir vienybės dvasią.

L. Juškaitienės nuotr.

Renginio metu buvo perskaitytas Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas. „Jautru ir prasminga į Jus šiandien kreiptis būtent Šimkaičiuose, generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadavietės vietoje, šioje gyva Lietuvos istorijos pamoka į mus prabylančioje girioje. Puikiai suprantu ir žinau, kad ne kalbos, o kasdieniai darbai rodo mūsų santykį su istorija ir valstybe. Todėl naudodamasis proga dar kartą dėkoju visiems žmonėms, kurių pastangomis ši unikali vieta yra traukianti ir telkianti bendruomenes. Kartu tai dar vienas priminimas, kad visi – taip pat ir vietos bei valstybės institucijos – turi daryti savo darbus“, – rašė Prezidentas, dėkodamas visiems už mūsų atminties švarą, už jos tyrumą ir gyvybingumą.

Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius su žmona Ramute prie atminimo akmens padėjo trispalvę gėlių puokštę, uždegė atminimo žvakutes.

Lina Lukošienė, džiaugdamasi žmonėmis, padedančiais tvarkyti bunkerį ir jo aplinką, tais, kurie „kaip gilės nuo ąžuolo“ netikėtai atsiranda tada, kai labiausiai reikia, penktadienį padėkojo keletui iš jų. Simbolinės kuprinės su partizanų ženklu – stiprybės, ištvermės ir tikėjimo simboliu – įteiktos Aušrai Baliukynaitei, Audriui Bautroniui ir Daivarui Rybakovui. Prizai buvo įteikti ir naktinio pėsčiųjų žygio dalyviams.

Gūdžiame miške ypač įspūdingai atrodė režisierės Andrėjos Stulginskienės sukurtas spektaklis „Erinijos“ 1863 m. sukilimo motyvais. Nors spektaklio veiksmas vyko kur kas anksčiau nei pokario partizanų kovos ar Baltijos kelias, spektaklis priminė, kad kovoti už laisvę reikėjo visada, ji neduodama veltui ir savaime.

Vakaro pabaigoje susirinkusieji vaišinosi miško vakariene, o vėliau drąsiausieji ir ištvermingiausieji patraukė į naktinį pėsčiųjų žygį iki Vadžgirio.

„Ačiū visiems, kurie buvo kartu. Tokie renginiai yra mūsų stiprybės ir tęstinumo ženklas – kai rankos susijungia su rankomis, o širdys – su širdimis, gimsta tikroji tautos vienybė“, – feisbuko paskyroje dėkojo organizatoriai.