Šeimos verslą perima vaikai

Nuo pat Senjorų namų Smalininkuose įkūrimo iki šios dienos jiems vadovavo Gintautas Navickas. Šią vasarą šiuose namuose vyksta permainos - nuo rugpjūčio pirmos dienos jiems vadovaus vyriausioji Navickų dukra Milda. Kas lėmė, kad keičiasi Smalininkų senjorų namų direktorė, kalbamės su Edita Navickiene, Smalininkų senjorų namų savininke ir jos vyru Gintautu.

Edita Navickienė:

Pradedant verslą mūsų su vyru svajonė buvo įtraukti į veiklą šeimos narius, o laikui bėgant verslą perduoti vaikams. Mes džiaugiamės, kad visa tai išsipildė: senjorų namuose nuo pat pirmos dienos dirba vyriausioji dukra Milda su savo vyru Dariumi, jaunesnioji dukra Aušra šiuose namuose atsakinga už darbą su užsienio partneriais. Tik jauniausias sūnus Edvardas pasuko kitu keliu – jis būsimasis teisininkas, šiuo metu studijuojantis Mykolo Romerio universitete. Mes laimingi, kad be jokių būkštavimų, galime perduoti Smalininkų senjorų namų vadovavimą vaikams.

Gintautas Navickas, dabartinis Smalininkų senjorų namų direktorius:

Aš tvirtinčiau, kad direktorius ne keičiamas, bet perduoda pareigas ir senjorų namų ateitį vaikams. Dukrai Mildai ir žentui Dariui buvo duota galimybė apsispręsti, kas taps direktoriumi. Žentas pasirinko sunkesnes pareigas – vadovaus šeimai, užleisdamas senjorų namų vadovo kėdę žmonai. Pritardamas žmonos išsakytoms mintims, pasakysiu viena: Smalininkų senjorų namų ateitis – patikimose rankose. Ir aš nesuprantu tų verslininkų, kurie deklaruoja turintys šeimos verslą, tačiau stengiasi viską daryti patys, taip užgniauždami versle dalyvaujančių savo vaikų iniciatyvas, idėjas, perspektyvas.

Į klausimus apie tolimesnę šių namų ateitį sutiko atsakyti  būsimoji direktorė Milda Vasiliauskienė. - Ar galima teigti, kad Smalininkų senjorų namai yra šeimos verslas: mama savininkė, tėvas buvęs direktorius, jūs ja tapsite artimiausiu metu? Ar planuojate naujoves, naujus projektus įgyvendinti? Kas, Jūsų nuomone, keisis, Jums tapus direktore?

- Smalininkų senjorų namai yra puikus šeimos verslo pavyzdys. Tėvai savo laiku nudirbo sunkų darbą – rado partnerius Vokietijoje, o nutarus investuoti į tokio pobūdžio veiklą, jiems teko rūpintis viskuo, pradedant turto ir žemės įsigijimu, dokumentacija, statybų darbų eiga, baigiant vizija, kaip viskas turėtų atrodyti ir nuo ko pradėti. Tuo metu Lietuvoje buvo vos keletas privačių globos namų, todėl pagalbos ir patarimų, kaip kryptingai judėti beveik nebuvo. Tėvai visomis prasmėmis davė pamatus šiems namams, o mums su vyru teko užduotis lipdyti viską toliau. Nuo pat pirmųjų veiklos dienų nepabūgome iššūkių, sunkumų įsivažiuojant, nuolatos visi kartu priimdavome bendrus sprendimus. Mes buvome neseniai baigę universitetus, todėl turėjome naujausias žinias, kaip tinkamai administruoti verslą, pradėti veiklą, dirbti su klientais, personalu ir pan. Įrodę, jog sugebame valdyti situaciją, priimti tinkamus sprendimus, įgijome visišką pasitikėjimą. Todėl labai greitai pastebėjome, jog tėvai šioje veikloje dalyvauja vis mažiau. Man asmeniškai pasikeis tik pareigų pavadinimas – nuo pat pradžių siekdami geriausių įstaigai rezultatų ir sėkmės, dirbome atiduodami visą save, todėl geriausiai žinome situaciją bei darbo subtilybes. Visada vartoju daugiskaitą „mes“ – šiame nelengvame darbe su Dariumi puikiai papildome ir palaikome vienas kitą. Todėl ir personalui vadovai visad buvome mudu abu. Kažkokių didelių naujovių tikrai nebus. Mums svarbiausia ilgalaikė priežiūros kokybė ir ori senatvė, to siekiame nuo pirmų dienų. O jaunatviško, atsidavusio darbui ir nestingančio idėjų kolektyvo dėka pavyksta paįvairinti senolių kasdienybę ir išsiskirti iš kitų įstaigų. Tiesa, artimiausiuose planuose turime užsibrėžę įrengti atskirą nedidelę užimtumo erdvę, didesnei, deja, neturime tinkamų patalpų. Čia bus galima mėgautis kvapų ir šviesos terapija, ramiai užsiimti rankdarbiais, klausytis skaitinių, žiūrėti filmus ir pan. Taip pat lauke norime įrengti specialų takelį, sudarytą iš skirtingų medžiagų ruožų, skirtą vaikščioti basomis.  

- Kiek šiuo metu yra gyventojų Jūsų namuose? Koks personalas dirba?

- Iš viso galime apgyvendinti 25 asmenis. Namai dažniausiai pilni, vietų atsiranda tik asmeniui išvykus gyventi kitur arba mirus. Šiuo metu kaip tik turime 1 laisvą vietą. Skaniu tikrų namų maistu lepina dvi virėjos Irena ir Violeta; švarių rūbų ir prižiūrėtos aplinkos neturėtume be linksmosios darbuotojos Birutės; sveikata, med. priežiūra ir vaistais rūpinasi slaugytoja Alma; jaunatvišką juoką dovanoja ir tinginiauti neleidžia užimtumo specialistė Raminta... Visokeriopą pagalbą ir nuoširdų dėmesį seneliams suteikia soc. darbuotojos padėjėjos Lina, Laimutė, Indrė, Danguolė, taip pat slaugytojos padėjėjos Vilija ir Gintarė. Na, o be mūsų dešiniosios rankos - soc. darbuotojos Linos būtų gerokai sunkiau viską spėti ir augti kaip organizacijai. Visos darbuotojos dirba tiesiogiai su pačiais seneliais, jos mūsų namams labai reikalingos, svarbios ir vertinamos. Na, o administracija – mudu su vyru, buhalterė ir tėvai. 

- Kokias privalomas licencijas turi Jūsų senelių namai? Kuo jie skiriasi nuo kitų senelių namų?

- Kad galėtume pradėti veiklą pirmiausia reikėjo gauti higienos pasus stacionarių suaugusiųjų globos ir įstaigos veiklai bei ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai (bendrosios praktikos slauga) - juos turime nuo įsikūrimo. Padaugėjus klientų ir siekiant ne tik kokybiškai rūpintis senelių higiena, buitimi, bet ir teikti med. paslaugas (esant gydytojo paskyrimui – vaistų leidimas, lašinės ir pan.) – 2012 m. nesunkiai gavome ir įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją. Šiomis dienomis svarbiausias uždavinys – gauti licenciją socialinei globai teikti, kuri užtikrina, jog įstaiga atitinka visus būtinuosius reikalavimus. 2015 metais įstaigos, neturinčios šios licencijos, negalės teikti socialinės globos paslaugų. Šiuo metu esame pateikę visus reikalingus dokumentus, laukiame atsakymo iš socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.Kuo skiriamės nuo kitų senelių namų? Atvykstantys aplankyti artimųjų ir patys senoliai labai greit pajunta išskirtinę šių namų dvasią – čia šilčiau, jaukiau, šviesiau – visomis prasmėmis. Turime nepakeičiamą jaunatvišką kolektyvą – jų entuziazmas, optimistinis požiūris į šį sunkų darbą ir gebėjimas užjausti bei nuoširdžiai rūpintis šių namų gyventojais – būtent jie ir yra kokybiškų paslaugų pagrindas.Dar vienas pliusas – mūsų namuose gali gyventi tik 25 asmenys, namai jaukūs, nedideli, todėl galime skirti kokybiškesnį dėmesį kiekvienam asmeniškai, atrasti laiko išklausyti, pabendrauti, kartu pasivaikščioti. Džiaugiamės galėdami seneliams pasiūlyti ir nuostabią aplinką bei vaizdą į Nemuną. Šiemet didelį dėmesį skiriame teritorijos puoselėjimui: įrengėme dvi naujas pavėsines, takelį, apsodinome zonas pušimis, dekoratyviais augalais. Turime savo šiltnamį, braškyną, lysves daržovių auginimui, gėlynus - pajėgiantys ir norintys veiklos senoliai gali padėti prižiūrėti gėlynus, ravėti, laistyti šiltnamį, patys nusiskinti braškių – ar daug senelių namų Lietuvoje gali pasiūlyti tokius, atrodo, paprastus ir kasdienius malonumus? 

- Norėtume sužinoti ir apie Jus,  Jūsų šeimą. Kada grįžote į Smalininkus?

- Ilgą laiką gyvenome Kaune. 2010 metais tėvams pasiūlus imtis darbo naujai atidaromuose senelių namuose, sutikome grįžti į gimtuosius kraštus ir įsitvirtinti čia. Abu su vyru turime aukštojo mokslo diplomus. Pati baigiau Vilniaus universitetą, kur įgijau vadybos ir verslo administravimo pagrindus. Vyras taip pat studijavo šiame universitete verslo informatiką. Tačiau gyvenimas viską pasuko kiek kita kryptimi – dirbame socialinį darbą. Giliname žinias šioje srityje, dalyvaujame mokymuose, priklausome „Rūpestingos globos“ asociacijai, kurios dėka neatsiliekame nuo Europos standartų, naujienų. Ateityje turiu planų įgyti socialinio darbo magistro laipsnį. Mūsų šeima – aš, vyras ir dukrytė, kuriai rudenį bus dveji metai. Esame aktyvūs, mėgstame bendrauti, keliauti, būti gamtoje, laisvą laiką išnaudoti turiningai. Abudu su vyru turime ir savų pomėgių, tačiau atsiradus dukrytei, turėjome išmokti naujai planuoti laiką, pagrindinį dėmesį skirti mažylės laimingai vaikystei.