Rajone smarkiai padaugėjo sergančiųjų skarlatina ir vėjaraupiais

Jurbarko rajone šiais metais ypač padaugėjo beveik pamirštų „senų“ infekcijų atvejų. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Tauragės departamento Jurbarko skyriaus duomenimis, 2022 metais Jurbarko rajone užregistruota 116 vėjaraupių ir 10 skarlatinos atvejų. Tuo tarpu per tris šių metų mėnesius, iki kovo 5 dienos, jau užfiksuoti 86 susirgimai vėjaraupiais ir 12 susirgimų skarlatina, „Mūsų laiką“ informavo NVSC Tauragės departamento Jurbarko skyriaus vyriausioji specialistė Monika Masiulienė, atkreipusi dėmesį, kad dažniausiai vėjaraupiais ir skarlatina užsikrečia darželius ar mokyklas lankantys vaikai. Specialistė paaiškino, ką apie šias ligas reikia žinoti, kaip jas atpažinti ir kaip saugotis.

Vėjaraupiai suaugusiems gali būti pavojingi

Vėjaraupiai – tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Dažniausiai šia liga serga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tuomet persergama lengva šios ligos forma. Vėjaraupių infekcija itin pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims bei tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs. Dažniausiai vėjaraupiais sergama nesunkiai, tačiau retais atvejais liga gali būti net mirtina. Itin sunkiai vėjaraupiais serga asmenys su sutrikusia imunine sistema bei suaugusieji. Komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Susirgus nėštumo metu, galimi pakenkimai kūdikiui, persileidimai.

Vėjaraupiais užsikrečiama nuo sergančiojo, kai šis kosti, čiaudi ar net kalba. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai per odą, liečiant bėrimus. Virusas yra itin lakus, gali pasklisti po visą pastatą, tačiau jautrus ultravioletiniams spinduliams ir lauke greitai žūva, todėl užsikrečiama tik uždarose patalpose.

Pirmieji ligos simptomai pasireiškia praėjus 2–3 savaitėms po užsikrėtimo. Ligos pradžia ūmi. Iš pradžių pasireiškia nespecifiniai požymiai – karščiavimas, silpnumas, bloga savijauta. Vėliau, pradeda berti dėmelėmis, kurios virsta pūslelėmis, pripildytomis skaidraus skysčio. Bėrimui būdinga kaita: iš pradžių atsiranda rausva dėmelė, vėliau – iškilimas, tuomet susidaro pūslelė su skaidriu skysčiu, kuriai džiūvant, užsideda šašas. Beria bangomis kas 1–2 dienas, todėl viename plote galima pamatyti visų stadijų bėrimo elementus. Išbertas vietas labai stipriai niežti. Pūslelės dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivinėse.

Persirgusiems vėjaraupiais susidaro patvarus, ilgalaikis imunitetas. Pakartotinai sergama retai (ne daugiau kaip 2– 3 proc. atvejų). Kadangi tai labai užkrečiama liga, nuo ligos pradžios sergantysis turi būti izoliuojamas 10 dienų.

Geriausia apsauga nuo vėjaraupių – skiepai. Nuo vėjaraupių skiepijama gyva vakcina, kuri pasižymi dideliu efektyvumu, todėl paskiepyti vaikai itin retais atvejais gali susirgti (dažniausiai suserga asmenys su sutrikusia imunine sistema), tuomet liga pasireiškia labai lengva forma. Tiek vaikai (nuo 1 m.), tiek suaugę skiepijami dviem vakcinos dozėmis.

Nuo vėjaraupių rekomenduojama skiepyti:

Visus anksčiau nesirgusius vėjaraupiais vaikus, vyresnius nei 12 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergančius lėtinėmis ligomis, su nusilpusiu imunitetu). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti antraisiais gyvenimo metais kartu su tymų – epideminio parotito – raudonukės (MMR) vakcina. Jei šis laikas jau praėjo, patariama vaikus paskiepyti prieš vedant į kolektyvą – darželį ar mokyklą;

Suaugusius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais, bei kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželių personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai);

Asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV / AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus);

Anksčiau nesirgusius paauglius ir suaugusius asmenis, kurių šeimose yra mažų vaikų.

Jei po kontakto su vėjaraupiais dar nepraėjo 72 val. – galima skiepytis, ligos galima išvengti arba persergama lengvesne ligos forma.

Siekiant apsaugoti asmenis, kurių negalima skiepyti, rekomenduojama pasiskiepyti jų šeimos nariams (jei anksčiau nėra sirgę vėjaraupiais).

Jei moteris planuoja nėštumą ir nėra sirgusi vėjaraupiais, skiepytis reikėtų prieš tris mėnesius, vėliausiai likus mėnesiui iki nėštumo, arba 1 mėn. po gimdymo. Nėščiųjų skiepyti nerekomenduojama.

Ugdymo įstaigoje nustačius ar įtarus vėjaraupių atvejį, po paskutinio susirgimo išaiškinimo rekomenduojama 21 dieną taikyti šias vėjaraupių plitimą ribojančias priemones:

Stebėti sąlytį turėjusių vaikų sveikatos būklę;

Pasireiškus klinikiniams užkrečiamosios ligos požymiams (karščiavimas, bendras silpnumas, odos bėrimas ir pan.) ugdymo proceso metu, nedelsiant izoliuoti sergantį vaiką, kol jo tėvai (globėjai, rūpintojai) atvyks;

Sudaryti tinkamas sąlygas darbuotojų ir vaikų rankų higienai užtikrinti;

Užtikrinti reguliarų patalpų vėdinimą, nuolatinį valymą ir dezinfekciją. Riboti minkštų žaislų, kilimų naudojimą grupėje ar klasėje.

Ką reikia žinoti apie skarlatiną

Skarlatina yra ūminė infekcinė liga, kurią sukelia streptokoko bakterija, ir yra pavojinga tuo, kad gali komplikuotis širdies raumens, inkstų, sąnarių uždegimu. Laiku diagnozavus ligą ir paskyrus tinkamą gydymą, skarlatina praeina greitai ir be komplikacijų. Liga perduodama oro lašeliniu būdu, kontaktuojant su ligoniu arba užkrato nešiotoju: įkvėpus lašelių, kuriuos skleidžia infekuotas asmuo kosėdamas arba čiaudėdamas, taip pat sąlyčio su sergančio žmogaus seilėmis ar nosies išskyromis metu. Užsikrėsti galima geriant ar valgant iš sergančio asmens stiklinės, lėkštės ir pan. Dažniausiai serga 2–8 metų amžiaus vaikai, todėl skarlatinos protrūkiai dažniausiai nustatomi vaikų ugdymo įstaigose.

Skarlatinos inkubacinis periodas trunka 1–7, o vidutiniškai – 2–3 dienas, kartais gali būti ilgesnis. Ligos pradžia ūmi, pasireiškianti karščiavimu (iki 39–40°C), susirgusįjį krečia šaltis, jam skauda gerklę, sunku ryti, skauda pilvą, vemiama, padidėja kaklo limfmazgiai. Vėliau išberiama oda, pažeidžiama burnos gleivinė, liežuvis dėl raudonų bėrimų tampa panašus į braškę. Bėrimas atsiranda staiga, nuo krūtinės galūnių link, parausta veidas. Delnai, padai ir plotas apie burną (veido trikampis) lieka nepažeisti. Išberia didelius odos plotus (nugarą, krūtinę, šonus, juosmenį, galūnes), ypač stipriai galūnių lenkimo raukšles ir tarpvietę. Oda būna sausa, karšta ir šiurkšti, o bėrimas išnyksta per 6–9 dienas. Antrąją ligos savaitę oda pradeda smulkiai šerpetoti (iki keleto savaičių), ypač stipriai šerpetoja delnai ir padai.

Pradėjus gydyti antibiotikais dauguma ligonių jau po 24 val. tampa neužkrečiami. Asmenys gali sirgti skarlatina daugiau nei vieną kartą, tačiau maždaug 80 proc. vaikų, susirgusių skarlatina, organizmas suformuoja imunitetą, kuris gali užtrukti iki 10 metų. Tarp vaikų iki vienerių metų skarlatina pasitaiko retai dėl antikūnų, gautų iš mamos.

Specifinės skarlatinos profilaktikos priemonės (skiepų) nėra, todėl saugantis šios užkrečiamosios ligos, būtina kruopšti ir teisinga asmens bei patalpų higiena. Ypač tai aktualu ugdymo įstaigose, kur vaikai praleidžia daug laiko ir artimai tarpusavyje bendrauja.

Jeigu skarlatina suserga ugdymo įstaigą lankantis vaikas, rekomenduojama:

Personalui ir tėvams stebėti kitų vaikų savijautą 7 dienas po sąlyčio su ligoniu;

Tinkamai ir reguliariai plauti rankas – tiek vaikams, tiek darbuotojams;

Laikytis kosėjimo / čiaudėjimo etiketo;

Dažnai (3-4 kartus per dieną) skersvėju vėdinti patalpas;

Kasdien drėgnu būdu valyti patalpas, baldus, įrenginius.