Pusę milijono litų kainavę nakvynės namai glaudžia devynis benamius

„Nakvynės namuose turėjome 10 gyventojų, tačiau šiuo metu liko tik 9. Vienas paguldytas į slaugos skyrių. Turime 7 vyrus ir dvi moteris. Esant prastai situacijai tvarkome trumpalaikės globos dokumentus (3 mėnesiams). Tačiau gali būti ir taip, kad globą teks pratęsti. Keletas gyventojų jau laukia eilėje gauti socialinį būstą“, - pasakojo R. Žvaginis.

Nakvynės namuose yra 14 vietų. Visi kambariai, išskyrus du triviečius, yra dviviečiai. Vyrų ir moterų zonos ir sanitariniai mazgai atskiri. Čia yra virtuvė, skalbykla ir bendravimo patalpa. Dar dvi vietos yra priėmimo patalpoje, kurioje benamiai priglaudžiami vienai dienai, nes kartais jų pasitaiko ne tik iš mūsų rajono. Pasak Roberto, neseniai ir iš Kauno vieną teko priglausti

„Čia patenka tie žmonės, kurie neturi kur gyventi. Didžioji dauguma - išgeriantys. Neslėpsiu - beveik visi. Yra tik vienas kitas, kuris negeria. Rūkančių taip pat yra. Iš kur gauna pinigų rūkalams, neaišku. Galbūt skolinasi. Kiti galbūt pavienius darbus dirba, už kuriuos gauna pinigų“, - pasakojo Robertas.

Nors čia dirba 5 darbuotojai - 3 budintys, valytoja ir socialinis darbuotojas, tačiau problemų visgi nepavyksta išvengti, o ypač naktį. „Būna, kad alkoholio parsineša ar išgėrę grįžta. Žinoma, alkoholį iš jų paimame, tačiau būna taip, kad atsišnekinėja, nesilaiko vidaus tvarkos taisyklių“, - sakė socialinis darbuotojas. Manoma, kad alkoholio benamiai gali įsigyti iš aplinkinių gyventojų, mat išėję iš nakvynės namų, labai jau greitai grįžta. Policijos šiems gyventojams kviesti dar neteko. Darbuotojai kol kas susitvarko patys.

Roberto teigimu, ne visi čia gyvenantys gali nusipirkti sau maisto.  Kai kurie, susitvarkę reikiamus dokumentus, lankosi labdaros valgykloje. Būna ir taip, kad žmonės čia ateina taip, kaip stovi. Neturi nei pinigų, nei ką valgyti. Šie benamiai maitinasi iš maisto banko gaunamais produktais. Nors ir nedideliais kiekiais, tačiau vis šis tas. „Gavusios pašalpas moterys nusiperka maisto produktų, tačiau iš jų kartais ir kitus nakvynės namų gyventojus pavaišina, mat yra vienas kitas, kuris tikrai neturi. Dviejų čia gyvenančių moteriškių prašome, kad iš tų maisto banko gaunamų produktų valgyti išvirtų ir kitus pavalgydintų“, - pasakojo vaikinas.

Šiuose namuose kylančių konfliktų stengiamasi išvengti. Kaip pasakojo Robertas, būdavo net tokių atvejų, kai vyrai iš moterų maistą imdavo, kai savo neturėdavo. „Dėl šios priežasties moterų šaldytuvas pas mane į kabinetą buvo perkeltas. Joms paprašius atrakiname kabinetą ir paduodame maisto produktus. Na, o vyrai tarpusavyje dėl tokio dalyko nekonfliktuoja“, - sakė R. Žvaginis.

Kaip pasakojo patys benamiai, pagrindinė pramoga šiuose namuose – televizorius. Tačiau visi jie ir tarpusavyje bendrauja. Dienos metu ir su socialiniu darbuotoju pasišneka, pasipasakoja savo problemas. „Kiekvienas su savo istorija. Kartais tokių legendų pripasakoja. Vieni kurį laiką glaudėsi pas žmones, kiti kokiam apleistam būste. Buvo, kad vienas prie šašlykinės palapinėje kurį laiką gyveno“, - pasakojo darbuotojas. Jo manymu, benamių šiuose nakvynės namuose pradėjo daugėti. Dauguma jų neturi kur prisiglausti. Vieni palaiko ryšius su savo artimaisiais, kiti išvis jų neturi.

R. Žvaginio nuomone, tokie nakvynės namai yra reikalingi. Vaikinas puikiai supranta, kad šie žmonės yra išlaikomi iš kitų žmonių kišenės, tačiau, kaip pats sako, reikia  padėti, nes jie neturi kur prisiglausti. „Kiti dirba tuos viešuosius darbus, tačiau jie vis tiek yra išlaikomi visuomenės. Suvargęs tas mūsų rajonas. Bedarbystė didelė. Kiti žmonės mokslus pabaigę darbo neranda, tai ką kalbėti apie šiuos žmones. Galbūt vasarą kai kurie eis malkų skaldyti ar kokius kitus darbus pas žmones dirbti. Norisi tiems žmonėms padėti, tačiau ne visi tos pagalbos nori arba ne visada ją priima“, - sakė benamius prižiūrintis socialinis darbuotojas.

Nors ir nelabai noriai trumpai apie savo gyvenimą sutiko papasakoti čia gyvenantys benamiai. Kai kurių vardus, jų pageidavimu, pakeitėme.

Tomas: Išsiskyriau su savo žmona. Jai palikau visą kartu užgyventą turtą. Iš tos didelės meilės viską jai atidaviau... Pasilikau plikas basas, kaip dabar stoviu. Visgi trisdešimt metų pragyventa. O tai jau yra nemažai. Kodėl aš kažką turiu imti sau? Na, kur aš dingsiu? Pas vieną draugą glaudžiausi, pas kitą, tačiau kiek galiu šitaip gyventi? Turiu dvi jau suaugusias dukras, jauniausiai 26-eri. Jos šiuo metu Londone, o mano situacijos nežino. Aš joms nepasakojau. Nenoriu skaudinti savo vaikų... Žino, kad išsiskyrėm, bet kur ir kaip aš gyvenu nežino nieko ... Taip ir išėjo, kad atsidūriau čia. Apie šiuos namus sužinojau darbo biržoje, todėl iškart kreipiausi ir mane priėmė. Jau savaitė kaip čia gyvenu. Kol kas gyvensiu čia, o kaip toliau bus, matysim. Galbūt gausiu socialinį būstą. Visus dokumentus jau susitvarkiau. Kažkaip reikia toliau gyventi. Gerai, kad yra nakvynės namai, kuriuose galiu dar ir pavalgyti, nes kol kas jokių pašalpų negaunu, pajamų neturiu. Su kitais čia gyvenančiais pasikalbam, pasipasakojam vieni kitiems savo bėdas, savo nuoskaudas. Kai geras oras būna, stengiuosi kažkur išeiti, ieškoti darbo. To darbo gal ir būtų, vienas kitas pasiūlymas yra, bet kad sveikata neleidžia. O ir grupės niekas neduoda. Daktarai nori pinigų, kurių aš neturiu. Man su nugara negerai. Stuburo slankstelio plokštelė yra sudilusi ir ataugų yra. Su kojom irgi negerai. Dėl kojų neuropatijos sunkiai jas valdau. Kairė ranka operuota. Su ja net šaukšto nenulaikau. Esu kairiarankis, todėl man labai sunku su dešine priprasti dirbti. Gerklė taip pat operuota. Pas ūkininkus yra darbo, bet aš nepajėgiu. Dirbau. Aštuonias dienas ištempiau, daugiau nebegaliu. Sveikata neleidžia.

Gintaras: Čia esu dar neilgai. Atsitiko taip, kad draugė išvažiavo į Vokietiją, todėl turėjau palikti jos butą. Lauke miegoti dar neteko. Apie nakvynės namus perskaičiau laikraštyje ir visai nesigailiu čia patekęs. Sąlygos čia labai geros, o ir kambario draugą turiu, tad dviese vis linksmiau...

Edmundas: Gyvenau savo trečios žmonos namuose, tačiau turėjau ir savo butą Kalnėnuose. Taip jau išėjo, kad mane prikalbėjo ir jį pardaviau. Vėliau su žmona išsiskyriau. Meilė baigėsi... Tada neturėjau kur gyventi. Iš pradžių nuomavausi. Darbo turėjau. Tvarkiau butus, dariau apdailą. Taip ir gyvenau. Vien iš tos pašalpos sunku išsilaikyti. Apie šiuos namus man papasakojo vienas iš šių nakvynės namų darbuotojų, pas kurį tuo metu dirbau. Jis man ir padėjo. Su pirma žmona turiu tris vaikus. Du dvynius sūnus ir dukrą. Ryšius truputį palaikom. Vienas sūnus Vokietijoje gyvena, kitas Vilniuje, turi savo šeimą. Reikės pavasarį su vienu iš jų susisiekti, gal mane priims pas save. Na, o kol kas gyvensiu čia. Viskas čia tinka, šilta, visi patogumai kaip namuose. Truputį ir knygų paskaitau. Kol kas pašalpą gaunu. Jos man užtenka. Maistą perkuosi pats, truputį iš maisto banko gaunu. Kepsnių nekepsi kiekvieną dieną, bet gyventi galima... (juokauja).

Algirdas: Išsiskyriau su savo drauge, bet čia jau jos pasirinkimas. Buvo labai stiprus emocinis sukrėtimas, todėl pradėjau gerti. Neturėjau kur gyventi, mamos namas seseriai užrašytas, o ir supuvęs buvo, jau neįmanoma jame gyventi. Sesuo pati turi savo šeimą. Apie šiuos namus sužinojau spaudoje, tada pats čia ir atėjau. Namuose tokių sąlygų net trečdalio nebuvo. Čia atėjęs sirgau bronchitu. Nakvynės namų darbuotojai kiek galėjo, tiek man padėjo, kad aš išgyčiau. Dabar lankau ir anoniminių alkoholikų grupę. Truputį čia buvau užgėręs. Tačiau vakar pakalbėjom apie tą reikalą su grupe. Ten stipri psichologinė pagalba, kuri padeda. Palaikymas yra. Kai kaime gyvenau, tai nebuvo galimybių važinėti. Kiti žmonės mėgina kitokius variantus, tokius kaip kodavimus. Kiek aš žinau, laikinai padeda, tačiau kiti jau kitą dieną prisigeria. O aš daugiau tokių psichologinių problemų turiu. Amžinai čia juk negyvensiu. Gal kokį darbą ar draugę susirasiu. Tuos klausimus reikia spręsti. Gyvenimas juk tęsiasi.

Laimis: Su seserim dabar nekontaktuoju. Sesuo valdo visą butą, nes mama jai užrašė. Nuo pat mažų dienų su ja nesutikdavom. Turiu dar vieną sesutę, bet abi beveik tokios pat. Aš pats vyriausias. Per draugą sužinojau apie šiuos namus ir iškart atėjau. Čia man labai gerai, visi draugški, geri. Kol kas jokių pašalpų dar negaunu. Reikia prasitęsti kovo mėnesiui. Turiu tris vaikus, dvi dukras ir sūnų. Žmona jau mirusi. Sunus buvo atėjęs, jis į Daniją važinėja. Sakė, kad manes čia nepaliks ir ištrauks. Pasiims pas save... Su vaikais gerai sutariu. Anūką vieną turiu, dabar dar vieną turėsiu. Jau senelis...

Janina: Čia sekasi net labai gerai. Trūkti tai tikrai nieko netrūksta. Žinot, kada žmogus ateini iš lauko ir ateini į tokią vietą, tai geriau nieko nereikia. Niekur nesinori eiti. Tuo labiau ir darbuotojai visi malonūs. Visi kažkaip gražiai bendraujam. Žinot, aš seniai taip nesijaučiau ... Mano namas sudegė ir sugriuvo. Ten jau nieko neliko. Tai buvo beveik prieš metus. Esu gimusi ir augusi Jurbarke. Tuomet dirbau pas žmones. Robertas (socialinis darbuotojas) susirado mane ir pasakė: einame žmoniškai gyventi. Žinojau, kad yra kažkokie namai, bet nepatogu kažkaip buvo. Bijojau, kad kiti kalbės jog šitiek metų, o net savo vietos, nieko neturiu. Šiuose namuose esu jau du mėnesius. Mūsų šeimoje buvo vienuolika vaikų. Pas mus, Panemunėje, visi tokie daugiavaikiai buvo. Vėliau visi išsiskirstėm kas kur. Su tais, kurie gyvena netoliese, bendrauju, palaikau ryšius. Pati vaikų neturiu. Mano mergaitė mirusi.

Janina nakvynės namuose tikra šeimininkė..

Janina nakvynės namuose - tikra šeimininkė. Ji čia kitiems ir valgyti išverda. Kaip ji pati pasakoja, tai visai nesunku. Moteris su visais sutaria. „Aš jų neklausiu, ką jie nori valgyti. Ką išverdu, tą jie turi valgyti (šypsosi). Dažniausiai sriubytę verdu. Prigalvoju visko, kad tik būtų sotu ir daug, nes ne viena valgau, o visi. Jei kiti turi kokių maisto produktų, patys sau kažką pasidaro“, - sakė moteris. Na, o be sriubos virimo dar ir knygas Janinai patinka skaityti. „Į knygas tai esu įsijautusi. Labai mėgstu nuotykines, kriminalines. Romanų nemėgstu.Vienas eina į biblioteką knygų parsinešti, tai kai parsineša, dar ir mes nugriebiam nuo jo. Visi draugiškai dalinamės“, - pasakojo Janina.

Taigi, mielieji, benamiai yra mūsų visuomenės dalis, todėl turime jiems padėti adaptuotis. O kaip susiklostys tolimesnis jų gyvenimas, priklausys tik nuo jų pačių.