Prezidentas įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių Jono Norkaus dukrai

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.

Pasak šalies vadovo, šie apdovanojimai liudija pagarbą tiems, kurie XX amžiaus viduryje susidūrė su tamsiausiomis žmogiškosios būties apraiškomis ir liko ištikimi savajai šviesai.

„Lemtingą akimirką pasirinkę tiesą vietoje abejonės, atjautą vietoje nužmogėjimo, gyvenimo viltį vietoje pražūties, šie Lietuvos žmonės pakeitė ne tik pavienių žydų tautybės žmonių, bet ir jų šeimų, bendruomenių, buvusių, esamų ir dar tik ateisiančių kartų likimus. Savo tvirtu moraliniu apsisprendimu jie įsirašė į Lietuvos ir pasaulio istoriją ir taip tapo nemirtingi“, – apdovanojimų ceremonijoje sakė šalies vadovas.

Pasak Prezidento, šiandien prisimename ir šimtmečiais daugiabalsį bei daugiakultūrį Lietuvos veidą kūrusią gausią žydų bendruomenę, kuri Antrojo pasaulinio karo metais buvo sadistiškai išplėšta iš gyvojo mūsų visuomenės audinio. Ši neregėto masto tragedija, pareikalavusi šimtų tūkstančių bendrapiliečių žydų gyvybių – tai milžiniška ir nepataisoma visos Lietuvos netektis.

„Daugelis dramatiškų žydų gelbėjimo istorijų byloja apie nepaprastą gelbėtojų drąsą ir altruizmą. Apie visus įmanomus – ir neįmanomus – būdus rūpintis šalia esančiu žmogumi. Tačiau niekada – apie abejingumą svetimo skausmui. Išties, nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvybę, kaip ir nieko šventesnio už jos išsaugojimą“, – valstybės apdovanojimų ceremonijoje sakė Prezidentas.

Valstybės vadovas palinkėjo, kad šių nepaprastų žmonių gyvenimo istorijos ir iškalbingi darbai visu ryškumu šviestų pasauliui ir vėl susiduriant su naujomis blogio jėgų apraiškomis.

„Tegul šių drąsių žmonių pavyzdys tampa įpareigojimu mums visiems – visada stovėti žmogiškumo sargyboje, kurioje nėra vietos nejautrumui, diskriminacijai ir neteisybei. Iš jų semkimės įkvėpimo kas dieną teisingai pasirinkti. Rinktis meilę. Rinktis atjautą. Rinktis Žmogų!“ – akcentavo šalies vadovas.

Prezidento dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais buvo apdovanota 30 asmenų, visi po mirties. Tėvų, senelių ar prosenelių vardu apdovanojimus atsiėmė didvyrių artimieji. 

Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima rugsėjo 23 d.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties įvertintas ir Eržvilko sen. Pašaltuonio apylinkėse gyvenęs Jonas Norkus. Jam skirtą apdovanojimą Prezidentas įteikė dukrai.

JONAS NORKUS

       Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991-aisiais vasarą į Lietuvą iš Los Angeles, JAV, atvyko Dovydas Goldšteinas su žmona. Dovydas atvyko į Eržvilką susitikti su Goldšteinų šeimos gelbėtojais, gelbėtojų šeimų artimaisiais, aplankyti 1941 metais vasarą nužudytų Eržvilko žydų žūties vietų. Tarp nužudytųjų buvo daug Goldšteinų giminių, draugų, kaimynų. Su savo tėvais Chaimu ir Menucha Goldšteinais per visus karo metus kartu slapstėsi ir jų vaikai trejų metų Dovydas ir aštuonerių Arielis. Jei ne Chaimo Goldšteino sumanumas, išradingumas, visų šeimos narių tikėjimas, kad jiems pavyks įveikti šaltį, ligas, visus įmanomus ir neįmanomus sunkumus, ir daugelio lietuvių valstiečių pagalba, Goldšteinų šeimą būtų ištikęs toks pat tragiškas likimas, kaip ir visus Eržvilko žydus.       

Prieškariu Chaimas Goldšteinas Eržvilke vertėsi galvijų, grūdų prekyba. Pažinojo daug apylinkių valstiečių. Vokiečiams okupavus Eržvilką, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas, o netrukus visiems žydams buvo įsakyta susiruošti į trijų dienų kelionę į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių visi slapstėsi šalia esančiuose miškuose, maisto gaudavo iš ūkininkų. Orams atšalus, glausdavosi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo vietas, slapstydavosi ir visi kartu, ir atskirai.       

Kai kurie Goldšteinų šeimos gelbėtojai jau yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o per šią ceremoniją, pristatome dar keletą Eržvilko apylinkių valstiečių, gelbėjusių Goldšteinų šeimą, tarp jų ir Joną Norkų, gyvenusį Jurbarko rajone, Palabaukščių kaime.

Iš Jono Norkaus dukters Valerijos Kaminskienės prisiminimų:       

Besislapstanti Chaimo Goldšteino šeima užeidavo į mūsų namus, pabūdavo, o po to tėvelis juos lydėdavo pas kitus kaimynus. Jų mažąjį sūnų reikėdavo nešti maiše, nes nuolatinės klajonės vaiką išvargindavo.       

Lemiamas ir paskutinis tėvelio susitikimas su Chaimo Goldšteino šeima buvo Tauragėje. Po ilgų klajonių ši šeima buvo patekusi į vokiečių kariškių „globą“ Tauragėje. Tuo metu ten dirbo moteris, kuri šią šeimą pažinojo, todėl laiku perspėjo apie pavojų jų gyvybei. Šeima buvo įspėta, kad reikia bėgti, jei pasakys, kad bus paleisti į laisvę, atsinešę dokumentus ir atvykę visi kartu. Neužilgo Chaimo šeima išgirdo tokius pasiūlymus ir laimingai pabėgo iš policijos priežiūros.       

Buvo turgaus diena, snigo. Tėvelis, atlikęs reikalus turguje, ruošėsi namo. Buvo atvažiavęs su arkliu, rogėmis. Staiga pribėgo jo senas pažįstamas Chaimas ir paprašė „Jonai, padėk“. Svarstyti nebuvo laiko. Visi ‚sutūpė“ į roges po apklotu ir nuvažiavo Gaurės link. Įvažiavus į mišką, Chaimas paprašė pasukti keliuku į kairę, ir nuvežti pas ten gyvenančius žmones. Ten jie ir liko.       

Policija Tauragėje Goldšteinų pasigedo, bet jau buvo per vėlu. Jie vijosi bėglius ir prie kelių išsišakojimo miške, mano tėvelio ir žydų šeimos laimei, pasuko į priešingą pusę. Po daug metų gavome laišką iš Los Andželo, daug padėkų ir siuntinį. Tuomet tėvelis ir papasakojo šią istoriją man, savo dukrai Valerijai.       

Chaimas Goldšteinas jautė pareigą padėkoti visiems jį ir jo šeimą gelbėjusiems žmonėms: rašė jiems laiškus, siuntė siuntinius. Goldšteinų šeimą prisimena daugelis Eržvilko ir aplinkinių kaimų gyventojų, todėl 1991 metais susitikti su Chaimo Goldšteino sūnumi Dovydu atėjo visas būrys Goldšteinų šeimos gelbėtojų ir jų palikuonių.