Pavyzdinio daugiabučio gyventojams širdį skauda dėl netvarkingos žaidimų aikštelės

Geri pavyzdžiai užkrečia, todėl „Mūsų laikas“ sugalvojo surasti ir aprašyti pavyzdinį miesto daugiabutį, kurio gyventojai patys puoselėja aplinką. Suradome greitai. Užteko kreiptis į miestą tvarkančios įmonės „Jurbarko komunalininkas“ atstovus, kurie pirmiausia ir parekomendavo Algirdo 14-uoju numeriu pažymėtą daugiabutį, pridurdami, kad šio namo gyventojai ne tik patys gėlių, medelių pasodina, bet, svarbiausia, patys prižiūri – ravi, laisto. Pasirodo, daug dažniau pasitaiko, kai daugiabučio gyventojai pasodina gėlių ar medelių ir... juos pamiršta. Tokiais atvejais daugiau bėdų miesto tvarkdariams, įmonės darbuotojams, pridaro. O dar dažniau, bene dažniausiai, daugiabučių gyventojai tik reikalauja tvarkos ir skundžiasi.

Bet grįžkime prie pavyzdinio daugiabučio Algirdo gatvėje. Ir tikrai. Abi daugiabučio pusės „blizga“. Ypač fasadinė. Žaliuoja dekoratyviniai krūmeliai skoningai apkarpyti, įrėmindami žydinčias išpuoselėtas gėles. Ilgainiui paaiškėja, kad vienas iš pagrindinių tvarkos prižiūrėtojų čia yra Julius Totilas, gyvenantis šiame daugiabutyje nuo pat jo pastatymo laikų – maždaug 40 metų. Kad jis pagrindinis, užteko pamatyti, kaip šis 86-usius metus einantis vyras sukvietė bendrai nuotraukai kaimynes, prie aplinkos puoselėjimo labiausiai prisidedančias. Viena į lauką išėjusi linksmai klausinėjo, kas atsitiko, mat Julius ją iš lovos pakėlė – taip saldžiai miegojo. Kelios minutės ir lauke bendrai nuotraukai jau susėdo Julius ir penkios moterys: Birutė, dvi Marytės, Marcelė ir Janina. Nuotraukoje penki, nors aplinką puoselėjančių komanda kur kas didesnė. Birutė Steponaitienė vardija ir Onutę Mirauskienę, Alfonsą Triuką, Teresę Pranaitytę, Vilmą Lekavičienę, Agrafiną Rimkienę, Zigmą. Moterys pasidžiaugia, kad ir svečiai, ir kiti, einantys pro šalį, atkreipia dėmesį į išpuoselėtas daugiabučio prieigas, pagiria. Senjorės patikina, kad švarios, tvarkingos ir daugiabučio laiptinės, kurias taip pat patys gyventojai pakaitomis tvarko.

Paaiškėja, kad daugiabučio aplinką daugiausiai jo senbuviai ir prižiūri – savo lėšomis ir pajėgomis. Moterys gėles pasodina, ravi, vyrai apkarpo, laistyti padeda. Vandens iš savo sodų atsiveža. Viską patys daro, tik jau žolės kuris laikas nepjauna, nes per sunku. Žolę pjauna „Jurbarko komunalininko“ darbuotojai. „Moterys pasodina, o aš karpau“, – paprastai kalba Julius, kuriam prižiūrėti aplinką atrodo savaime suprantamas dalykas. „Gražu. Ir patiems smagu“, – paaiškina senjorės. Su tuo sutinka ir Julius, pridurdamas, kad apkarpydamas krūmus jis tuo pačiu ir pasimankština, o tai išeina į sveikatą. Birutė parodo krūmą, kuris kone pirmutinis pasodintas buvo – didelis išaugęs. Toks, kad Juliui sunku apkirpti, nes nepasiekia. Kopėčių reikia. Birutė priduria, kad jų daugiabutis ir tarybiniais laikais buvo tarp pavyzdinių – net lentą su užrašu už tai yra gavę. Ji kurį laiką buvo pakabinta ant daugiabučio sienos, bet dabar nukabinta.

Įkalbėjo nerūkyti

Julius, pasirodo, ne tik krūmus apkarpo, bet ir kitaip tvarką sužiūri. Jo rūpesčiu po balkonais pasivaikščiojęs nuorūkų menkai rasi. Anot moterų, jei anksčiau dar iš po žiemos po balkonais puskibirį nuorūkų pririnkdavo, tai dabar vieną kitą. „Julius išauklėjo“, – šypsojosi moterys, paaiškindamos, kad kaimynas moka kalbėti. Paklaustas, kaip jis perauklėjo, Julius atsako, kad tiesiog paprašo nerūkyti balkone. „O man pasako, kad gali ir išvis mesti rūkyti. Ir meta“, – patikina Julius. „Taip ir yra. Paprašė ir neberūkau“, – patvirtina Juliaus žodžius Zigmas, vienas iš tų, kurie įsiklausė į kaimyno prašymus ir jau neberūko. „Rūkyti brangiai kainuoja“, – šypteli Zigmas.

Kad gražu – smagu, bet norėtųsi, kad būtų dar geriau. Daugiabučio senbuviams norėtųsi, kad prisidėtų ir jaunimas, įsikūręs daugiabutyje. Supranta, kad jie neturi kada – darbai, vaikai, bet galėtų prisidėti, pagelbėti. Dar senbuviams gaila tų gluosnių ir kitų medžių, kuriuos jie pasodino prie namo ir kuriuos nukirto, nes toje vietoje krepšinio aikštelę pastatė. Vienai pikta, kad šunis vedžioja, kurie „gėrius“ palieka, o šeimininkai nesurenka. Dar kita baksnoja į šalimais stovintį namą – skundžiasi, kad čia pat kačių šėrykla įveista. Bet didžiausias kitų skaudulys – kitapus daugiabučio.

Širdį skauda dėl netvarkingos žaidimų aikštelės

Daugiabučio senbuviai nuveda į kitapus namo esančią vaikų žaidimų aikštelę. Sako, širdį skauda žiūrėti, kad mažamečiai vaikai kapstosi po smėlį, kuriame ir katės gamtinius reikalus atlieka, ir praeiviai, gausiai eidami pro čia, būna, nusispjauna į tą smėlį, kuris nuo šaligatvių vėl į aikštelę sušluojamas. Smėlio ne tik smėlio dėžėje, bet ir aplinkui pribirę – ir ant šaligatvių. Namo gyventojams nesuprantama, kodėl būtent toje vietoje aikštelę pastatė – kone iš visų pusių automobiliai, kurių išmetamąsias dujas vaikai ir kvėpuoja. Žodžiu, daugiabučio senbuviams širdį skauda, kad vaikai žaidžia netinkamoje vietoje pastatytoje aikštelėje, kurios niekas neprižiūri. Ir apmaudžiausia, kai jie pradeda apie tai kalbėti, niekas jų neklauso.