Pavasariniame žurnalo „Jurbarko laikas“ numeryje – nauji žmonės ir istorijos

Ir vėl pavasaris. Džiaugsmingi grįžtančių paukščių balsai, šniokščiantys upelių vandenys, nešantys tolyn, nors nešaltos, bet taip prailgusios žiemos pėdsakus.

Stebime besikeičiančią gamtą ir gyvename toliau. Dirbame savo darbus: ir mielus širdžiai, ir nelabai. Pasiseka dirbantiems su meile. Pasisekė ir mums, nes žurnalas „Jurbarko laikas“ kiekvieną kartą gimsta iš meilės, džiaugsmo, entuziazmo ir tikėjimo.

Šiemet gavome ir to patvirtinimą. Medijų rėmimo fondas, iš dalies remiantis žurnalo leidybą, atliko stebėseną. Vertintojai, perskaitę tik tris „Jurbarko laiko“ numerius, neabejodami teigė, jog šis žurnalas – Jurbarko krašto kultūros reiškinys, kurio poligrafinės išvaizdos, turinio įvairovės ir kokybiško išpildymo galėtų pavydėti ir didesnių miestų laikraščių redakcijos bei skaitytojai.

Toks įvertinimas mūsų nenustebino, bet, neslėpsime, labai pradžiugino.

Juk kaip sako poetė ir eseistė Aldona Puišytė, šiemet atšventusi savo 95-metį, „įvertinimai nėra tokie svarbūs, kad kūryboje ką nors keistų, tačiau gera sužinoti, jog tavo darbas vis dėlto yra reikalingas“. Interviu su šia tarp Mituvos ir Antvardės užaugusia kūrėja rasite žurnalo puslapiuose.

Čia rasite ir daugiau pokalbių bei istorijų, kurių visų bendras vardiklis – entuziazmas, pasiaukojimas ir meilė.

Buvęs mokyklos direktorius, tapęs Veliuonos lobių saugotoju, istorija susižavėjęs dar vaikystėje ir gyvenimo be jos neįsivaizduojantis.

Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi daugeliui jurbarkiečių gerai pažįstama menininkė, paleidusi praeitį ir nuoskaudas, mėgaujasi ramiu savo gyvenimu ir kūryba.

Bibliotekininkė, kurios aistra – naktinė žaibų ir pašvaisčių fotomedžioklė.

Iš meilės ir pasiaukojimo pamažu atgimsta kitapus Nemuno esančios Ilguvos dvaras ir medinė bažnyčia, kurią, gal vienintelę Lietuvoje, tikimasi visiškai restauruoti pagal pirminį jos pastatymo projektą ir dekorą.

Mūrinė Jurbarko sinagoga, sovietmečiu paversta bendrabučiu ir  perstatyta į gyvenamąjį namą, ankstesniuoju pavidalu jau nebeatgims, bet yra tapusi gimtaisiais namais ne vienam jurbarkiečiui.

Daug dirbę ir garsiais muzikais tapę net trys didelės jurbarkiečių šeimos sūnūs – Antanas, Stasys ir Stepas Sodeikos, kuriuos gyvenimas išblaškė po visą pasaulį.

Paskutinysis nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, sąžiningai saugojęs ir gynęs savo valstybę, ir bailiai paaukotas jos okupantui.

Artėjančioms Velykoms – ukrainietiškos šios pavasario šventės tradicijos.

Ir Gerumas, nesugadintas pasaulio ydų ir blogybių.

Tad gero skaitymo!