Parodoje „Suvienytos ir žydinčios tautiniuose raštuose“ – tautodailė ir tautosaka (NUOTRAUKOS)

„Šiandien muziejuje girdėti ką tik nuskambėjusios Moksleivių dainų šventės aidai“, – liepos 9 dieną pristatydama naujos parodos „Suvienytos ir žydinčios tautiniuose raštuose“ organizatorius sakė Vinco Grybo memorialinio muziejaus muziejininkė-edukatorė Gabija Viduolytė.

Tą popietę muziejuje susirinkusieji turėjo galimybę pirmiausia susipažinti su išskirtine šeima –  asociacijos „Tautiniai drabužiai“ steigėju ir vadovu Petru Blažuku ir parodos autorėmis, antros ir trečios kartos audėjomis – Petro žmona Janina Blažukiene ir jų dukra Edita Šūmakariene.

„Gimiau Radviliškio r. Vabalių k. Be kitų darbų tėtė pindavo „karbines“ daržovėms dėti ir „doklus“ šienui nešti, o mama ausdavo audinius senovinėmis staklėmis. Iš žingeidumo dar vaikystėje užsiropšdavau ant motinos kelių ir su šaudykle rankoje „padėdavau austi“, – anotacijoje apie save rašo Janina Blažukienė, savarankiškai austi pradėjusi nuo 2006 metų Vilkaviškyje, kai sutuoktinio pažįstama, šviesios atminties žemietė L. Šulinskienė iš Prienų, padovanojo stakles rankšluosčiams ir juostoms austi.

J. Blažukienė audžia skirtingų regionų tautinius drabužius, kuriais puošiasi įvairių kultūros centrų kolektyvai, Seimo pirmininko Juozo Oleko šeima, Beata Nicholson ir kiti mylintys tradiciją tautiečiai bei išeiviai užsienyje: JAV, Australijoje, Vokietijoje, Norvegijoje...

2015 m. jai suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas, o 2019 m. – Tradicinių amatų meistro pažymėjimas. 2023 metais ji pelnė „Aukso vainiko“ apdovanojimą.

Audimo „virusu“ J. Blažukienė užkrėtė ir šeimos narius: dukrą, marčią, dukros anytą, ir vilkaviškietes, ir viešnias iš kitų Lietuvos miestų. „Žavi jaunų žmonių entuziazmas, kai jie mokosi audimo amato; „taikinyje“ – ir anūkai“, – sako ji.

Trečios kartos audėja Edita Šūmakarienė nuo mažens stebėjo audžiančią mamą, o dabar prie audimo linksta ir jos dukra. „Tikiu, kad jai ūgtelėjus, namai prisipildys dar intensyvesnio staklių dunksėjimo“, – šypsojosi Edita, kuri 2006 metais, būdama 16-os, pradėjo austi rinktines juostas.

Audimo amato paslaptis Editai atskleidė ne tik mama, bet  ir auksarankės žemietės audėjos, „Aukso vainiko“ laimėtojos: Marija Danilaitienė ir Valė Babinskienė. „Užsidegusi pradėjau austi tautinių prijuosčių, sijonų, liemenių audinius. Iš pradžių juos atkurdavau, o vėliau ir pati derindavau spalvas, ornamentus, rinkausi sudėtingesnius raštus, savaitai įpindavau juose simbolius. Troškau ir siekiu išskleisti užkoduotą grožį mūsų senolių tekstilės palikime, pateikti jį atnaujintomis formomis šiuolaikinėje aplinkoje, sužavėti juo tautiečius ir svečius iš kitų šalių. Dar vėliau „perpratau“ ne tik savo, Sūduvos krašto, bet ir kitų regionų tautinių kostiumų audinius“, – apie save pasakojo Edita, kuriai 2019 m. suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas („Prijuosčių, sijonų, liemenių audiniai; rinktinės juostos“). 2023 metais Edita pradėjo austi Sūduvos krašto gobtines skaras, tautinius raštus, ornamentus, simbolius ji perkelia ant buityje naudojamų tekstilės dirbinių, kaip antai rankinių, kuprinių, krepšių, hamakų ir pan.

Parodoje eksponuojami sijonai, prijuostės, rekonstruotas Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas, įvairūs smulkūs austiniai aksesuarai. Kuo skiriasi Suvalkijos ir Žemaitijos sijonų ir prijuosčių audiniai, kuo ypatingas ir skiriasi nuo kitų regionų Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas, sužinojo tie, kas atėjo į parodos atidarymą. Susirinkusieji taip pat turėjo galimybę nusiausti po tautinę juostelę.

Savo eilėmis pradžiugino Suvalkijos krašto poetė Asta Kasnauskienė, 2026 metais tapusi Vilkaviškio literatų klubo „Seklyčia“ organizuoto Mažojo poezijos pavasario laureate.

Parodos organizatoriai ne tik eksponuoja audinius, t. y.  tautodailę, bet ir surinkę nemažai smulkiosios įvairių Lietuvos regionų tautosakos. Štai kas rašoma apie sijoną:

„Sijonas labai svarbi moters aprangos dalis. Liaudies savimonėje jis tapatinamas su merginos, moters, motinos vaizdu, todėl gausu liaudies posakių, kuriuose sijonas ar jo dalys suprantamos perkeltine prasme:

• Iš po sijono išlįsti – atsikratyti motinos globos. Skirsnemunė, Jurbarko r.
• Po sijonu patekti – netekti laisvės vedus. Gružiai, Pasvalio r.
• Sijoną ant galvos užmauti – apvesdinti. Pilviškiai, Vilkaviškio r.
• Užmovė durniui sijoną ant galvos – apvesdino. Kruopiai, Akmenės r.
• Bobos andaroke pasikorė – apie neseniai vedusį. Panemunis, Rokiškio r.
• Į [bobos] sijoną įsikibti – 1) aklai klausyti žmonos, 2) neatsitraukti, prilipti. Skirsnemunė, Jurbarko r.; Raseiniai.
• Į andaroką įsikabinti – labai klausyti. Geistarai, Vilkaviškio r.
• Jau tave vilksim andaroku – prikišant vyriškiui, kad jis „nevyriškas“, nervžtingas. Liubavas, Vilniaus r.
• Po sijonu auginti, laikyti – neleisti išeiti, lepinti, saugoti. Skaistgirys, Joniškio r.
• Ant padurkų sėdėti – būti užkuriu, priklausyti nuo žmonos. Dusetos, Zarasų r.
• Po padurku laikyti – valdyti, įsakinėti. Panemunėlis, Rokiškio r.
• Į sijoną susukti – suvilioti. Sintautai, Šakių r.
• Apvynioti padurkais – suvilioti. Skirsnemunė, Jurbarko r.“