Pagerbė krašto šviesuolius, tuos kurie „dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei“

Gyvenimas ilgas, jeigu jis turtingas, matuokime jį poelgiais, o ne laiku, sakė Seneka. Didis žmogus yra ne tik tas, kuris daro tik didelius darbus, bet ir tas, kuris triūsia kitų labui. Gyvenime nėra svarbiausia būti turtingu, populiariu ar tobulu. Svarbiausia būti tikru, nuolankiu ir geru. Svarbu rūpintis ir stengtis dėl kitų. Tokie ir panašūs žodžiai skambėjo įvairiose rajono scenose Vasario 16-ąją, kai ne viena Jurbarko krašto bendruomenė pagerbė, padėkojo ir apdovanojo savo iškilius, poelgiais ir gerais darbais turtingus kraštiečius. Savo šviesuolius, arba Veliuonos krašto žmones šventinį ketvirtadienį pagerbė Veliuona, krašto bendruomenių pasiūlytus nominacijai „Eržvilko spindulys“ darbščius ir aktyvius žmones apdovanojo Eržvilko kraštas. Anksčiausiai, vasario 15-ąją, už nuopelnus Juodaičių kraštui savo kraštietį įvertino juodaitiškiai.

Bendruomenės pastebėjo, įvertino ir pagerbė aktyviausius, darbščiausius, neatsisakančius padėti, negailinčius nei savo laiko, nei savų pinigų gimtojo krašto gerovei puoselėti įvairiausių profesijų atstovus – nuo senjorų iki ūkininkų, nuo medikų iki muziejininkų.

„Veliuonos krašto žmonės 2023“

Mylima „daktarikė“ Zita Šleževičienė

Šiais metais sukanka 50 metų nuo medikės Zitos Šleževičienės darbo pradžios, tad jos nuoširdžiai ir profesionaliai prižiūrima auga jau trečia Tamošių krašto karta. „Šis žmogus neabejotinai vertas didžiausios pagarbos ir įvertinimo“, – sako jos kraštiečiai. Nuo 2017 metų Zita dirba bendrosios praktikos slaugytoja Tamošių medicinos punkte, kuris įsikūręs buvusios Gausantiškių mokyklos pastate. Medikė nuolat domisi naujovėmis savo darbe, kelia kvalifikaciją įvairiuose renginiuose, paskaitose, seminaruose, konferencijose. Dar ir dabar ji suteikia pirmąją pagalbą ligoniams, pas sunkiai segančius vyksta į namus, atlieka įvairias procedūras.

Veliuoniškių mylima ir vertinama Zita nuo 1973 metų dirbo kaimo felčerės darbą, kuris nebuvo lengvas, tačiau be galo reikalingas kaimo žmogui. Žmonės su savo bėdomis į taip vadinamą ,,daktarikę“ kreipdavosi ištikus bėdai bet kuriuo paros metu. Kartais naktį medikę pas staiga sunegalavusįjį veždavo vyras, nes pagalbą suteikti reikėjo labai skubiai. Būdavo, kad pas ligonį ilgus kilometrus per pusnynus reikėdavo keliauti arklio traukiamomis rogėmis ar net bristi pėsčiomis. Kai reikėdavo suleisti vaistus, žmonės į namus užsukdavo ir šeštadieniais ar sekmadieniais. Ne vienas žmogus dėkingas medikei už išgelbėtą gyvybę, laiku suteiktą pagalbą. Zita buvo ir aktyvi visuomenininkė: moterų tarybos pirmininkė Tamošiuose, Jurbarko rajono felčerių profsąjungos pirmininkė. Nesvetima jai ir saviveikla – Zita yra šokusi Tamošių kultūros namų liaudiškų šokių kolektyve.

Medikė Gilena Remenčienė

Veliuonos ambulatorijoje dirbanti Gilena Remenčienė – žmogiška ir nuolanki, visada palaikanti ir užjaučianti. Gali į ją kreiptis bet kuriuo paros metu ir visad sulauksi pagalbos. Nedaug surastum tokių atsidavusių savo darbui žmonių. Ji stebina visus aplinkinius savo meile darbui, pozityvumu ir profesionalumu. Gilena jau daugiau kaip 30 metų Veliuonos krašto žmonėms ir slaugytoja, ir daktarė, ir draugė, ir guodėja, o sudėjus viską – tikras Veliuonos žmogus. Veliuoniškiai labai džiaugiasi ir didžiuojasi turėdami savo krašte tokį žmogų.

Gilena kilusi iš Kaišiadorių krašto. 1987 m. ji baigė Kruonio vidurinę mokyklą, 1987–1989 m. mokėsi Kauno P. Mažylio medicinos mokykloje. Įgijusi bendrosios praktikos slaugytojos specialybę, 1989–1991 m. dirbo Kauno akademinių klinikų vaikų chirurgijos skyriuje. 1991 m. ištekėjo ir persikėlė gyventi į Klausučius, o dirbti pradėjo Veliuonos ambulatorijoje, kur tebedirba iki šiol. 1993 m. gimė sūnus Ričardas. Nuo 1996 m. su šeima persikraustė į Seredžių, kur gyvena iki dabar.

Mokytoja Birutė Gustaitienė

Pagerbta ir 45 metų pedagoginio darbo stažą turinti Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos mokytoja Birutė Gustaitienė, išugdžiusi daugybę mažųjų šio krašto gyventojų. Už savo atsidavimą darbui, meilę vaikams ir Veliuonai Birutė Gustaitienė verta būti Veliuonos krašto žmogumi.

Birutė, atvykusi į Veliuoną, labai greitai sulaukė mažųjų mokinukų pasitikėjimo, globojo juos – kartais užsimiršę jie mylimą mokytoja ir mama pavadindavo. Pedagogė vadovavo pradinių klasių šokių rateliui, jaunesniųjų klasių etnografiniam ansambliui, vėliau pavadintam dainavimo būreliu „Varpelis“. Birutė ne tik vadovavo jauniesiems saviveiklininkams, bet ir virš 20 metų pati dainavo ansamblio „Veliuonietis“ vokalinėje grupėje, dažnai pagelbėdavo Veliuonos bažnyčios chorui, taip pat dalyvaudavo seniūnijos šventėse. Birutė buvo ir aktyvi visuomenininkė. Ji buvo išrinkta Jurbarko rajono savivaldybės tarybos deputate pirmojoje kadencijoje – 1990–1992 m. Žmonės ja pasitikėjo, o ji, savo senelių tremtinių ir dėdžių pokario partizanų reikalo tęsėja, stengėsi rinkėjų neapvilti. „Birutė dabar jau pensininkė, pasitaiko ir sveikatos sutrikimų, gyvenimo nesklandumų, bet ją visada lydi nuostabus humoro jausmas: susirinkimuose ar kelionėse būtų nesmagu be jos draugiškų replikų, pašmaikštavimų ir nuotaikingų dainų“, – džiaugiasi buvusia pedagoge vietiniai.

Matematikė Genutė Siucilienė

Veliuoniškių pagarbos nusipelnė ir mokytoja Genė Siucilienė – mokytoja-profesionalė, širdį atidavusi Veliuonai.

Genutė 1974 metais atvykusi į tuometinę Veliuonos vidurinę mokyklą dėstyti matematikos, buvo išrinkta Veliuonos zonos matematikos mokytojų metodinio ratelio pirmininke. Išdirbusi 6 metus Veliuonoje, mokytoja buvo pakviesta dirbti į tuometinę Jurbarko neakivaizdinę vidurinę mokyklą. Genutei už sąžiningą darbą teko nemažai apdovanojimų – padėkų ir garbės raštų. Jaunimo mokykloje jai teko būti mokytoja, direktorės pavaduotoja ir netgi direktore. Genutė dirbo Jurbarke iki 2004 metų – ne tolimas kelias, bet būtinybė slaugyti pasiligojusią mamą nutraukė mėgstamą darbą. „Tik niekur neišvyko mokytoja iš Veliuonos. Jai čia patinka, labai gražu prie Nemuno, turi savo sodybą, rūpinasi jos grožiu, gražiai sugyvena su veliuoniečiais – esant reikalui skuba jiems į pagalbą, o jie jai atsilygina tuo pačiu“, – džiaugiasi veliuoniškiai. Be to, mokytoja aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, šoka „Veliuoniečio“ ansamblyje, dalyvauja šventėse, talkose.

Kraštotyrininkas Gediminas Klangauskas

Gediminas Klangauskas – Veliuonos krašto istorijos muziejaus muziejininkas, istorikas, kraštotyrininkas ilgametę kraštotyrinę šviečiamąją veiklą skaičiuoja dešimtmečiais: pradėjęs krašto pažinimo medžiagą kaupti dar būdamas istorijos mokytoju, nenutraukė šios veiklos ir tapęs mokyklos vadovu, taip pat šią veiklą sėkmingai tęsia ir dabar – dirbdamas muziejininku. „Veliuoniškiai džiaugiasi ir didžiuojasi – Gediminas puikus savo srities žinovas, profesionaliai atliekantis muziejininko darbą, aktyvus, darbštus, intelektualus ir aukštos kultūros žmogus, vertas pagarbos ir įvertinimo“, – taip nominantą apibūdina kraštiečiai.

Veliuonos krašto žmogumi paskelbtas Gediminas nuo 1986 m. dirbo Gausantiškių pagrindinės mokyklos istorijos mokytoju, vėliau – direktoriumi. Jis mokykloje įkūrė kraštotyros muziejų, parašė kraštotyros darbų apie Tamošių ir kitus kaimus, apie šiuose kaimuose gyvenusius išskirtinius žmones, daugybė išsamių ir įsimintinų darbų apie Burbinės tragediją, Gausantiškių Antano Valaičio mokyklą, jos istoriją. Dirbdamas Veliuonos krašto muziejuje toliau kaupia kraštotyrinę medžiagą, kurią deda į naujus savo darbus. Pastaruoju metu Gediminas įgyvendino nemažai projektų, finansuotų Lietuvos kultūros tarybos. Kraštotyrininkas organizavo knygos apie Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią ir parapiją jos 600 metų jubiliejaus proga išleidimą. Sukūrė projektą, kurio rezultatas – parengta paroda, skirta bažnyčiai, bei Veliuonos Madonos kopijos sukūrimas. Gediminas paruošė ir organizavo edukacinius užsiėmimus, skirtus istorinėms datoms paminėti, taip pat rinko kraštotyrinę medžiagą, rengė parodas ir kt. Gedimino veikla, jo sukurtos edukacinės programos skatina domėtis mūsų Jurbarko kraštu, skleidžia informaciją apie Veliuoną, Jurbarko kraštą po Lietuvą ir ne tik.

„Eržvilko spinduliai“

Kartupių šviesuoliai Birūta ir Stasys Lužeckai

2023 m. nominacijai ,,Eržvilko spindulys“ Kartupių bendruomenė teikė Birūtą ir Stasį Lužeckus. Tai aktyvūs, darbštūs, visuomeniški, niekada neatsisakantys padėti ir prisidėti prie įvairių kaime organizuojamų akcijų, dalyvaujantys kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime žmonės. Birūtos ir Stasio iniciatyvos ir pastangų dėka, pasitelkiant ir kitus bendruomenės narius, sutvarkyta viešoji kultūros namų erdvė: užtverta nauja tvora, sudėtos naujos trinkelės, suformuotas gėlynas. Sutuoktiniai turi ir savų pomėgių: Birūta prieš Velykas vašku meistriškai margina margučius, o Stasys – žuvienės virimo asas. Šiuo patiekalu Stasys vaišina ne tik bendruomenės žmones, bet ir svečius. „Labai džiugu, kad kaime yra tokių žmonių, kurie nestokoja laiko ir energijos gražiems darbams ir iniciatyvoms. Savo pavyzdžiu jie skatina būti neabejingiems, kiekvienam savo nuoširdžiu darbu prisidėti prie gyvenimo kokybės gerinimo“, – dėkoja kartupiškiai savo šviesuoliams.

Rutkiškių spinduliai Reda ir Algirdas Umantai

Reda ir Algirdas Umantai nuo pat savo vedybinio gyvenimo pradžios gyvena Rutkiškiuose. Čia jie įleido šaknis giliai ir ilgam, tikėtina, kad ir visam laikui. Todėl jiems ne tas pats, kas vysta aplink. Jie nešaukia garsiai, kad apie juos išgirstum, bet to ir nereikia. „Mes, Rutkiškių kaimų bendruomenė, stipriai jaučiame, kad jie visada šalia. Reda ir Algiukas (taip jį dauguma vadina) kaip tie tylieji kardinolai – tyliai, bet stipriai“, – taip savo kraštiečius vertina kaimynai, negailintys ir daugiau gerų žodžių Umantams. Šie, pasak vietinių, dėl pateisinamų priežasčių dažniausiai patys fiziškai negali dalyvauti organizuojamose veiklose, tačiau randa kaip prisidėti – ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Umantai nuolat rėmė ir remia Rutkiškių kaimų bendruomenę, skirdami procentus nuo gyventojų pajamų mokesčio – sutuoktiniai yra stambūs ūkininkai, sukūrę ir ne vieną darbo vietą kraštiečiams.

Vietiniai papasakojo ir sidabrinės eglutės istoriją – kaip Umantai Kalėdas gelbėjo nupirkę ir pasodinę žaliaskarę. Pasidžiaugta, kad jie šventę padovanoja ir mažiesiems – pasirūpina, kad juos aplankytų Kalėdų senelis su dovanomis.

Senjorė Ona Dmijonaitienė

Senjorų klubo „Siūbuona“ ir Eržvilko bendruomenės sprendimu, „Eržvilko spindulio“ nominacijos nusipelnė ir Ona Damijonaitienė. Meiliai visų vadinama Onute, ji Eržvilke yra puikiai pažįstama visiems kaip aktyvi įvairių kultūrinių veiklų, bendruomeniškų susitikimų įgyvendintoja, organizatorė. Kiekvieną liepos 6-ąją po Tautiškos giesmės giedojimo, visi renkasi pas Onutę aptarti kasdienų reikalų, pasidžiaugti bendru buvimu.

Onutė aktyvi klubo „Siūbuona“ narė, organizuoja senjorų dienas, adventinius vakarus, apie Eržvilką Onutės dėka sužino Tauragės, Klaipėdos, Šakių rajonų senjorų klubų atstovai ir kiti aktyvistai. Onutė yra be galo kruopšti, jos siuvinėti knygų skirtukai, servetėlės, atvirukai, paveikslai puošia ne vieno bendruomenės nario namus kaip ženklas, kokios darbščios yra Onutės rankos ir didelė širdis. Kelionės – dar vienas iš Onutės pomėgių. Ir ji neapsiriboja tik Lietuva, tačiau nori pažinti ir kitas šalis.

Klubo „Siūbuona“ moterys puoselėja tradicijas ir tautiškumą. Nuostabūs tautiniai rūbai puošia eržvilkiškes, o 2019 metais būtent „Siūbuonos“ dėka Eržvilkui, kaip Šimtmečio tautiškiausiai bendruomenei, skirtas Stelmužės ąžuolo sodinukas.

Ona 1973 m. grįžo gyventi į Eržvilką, čia įleido šaknis. Ji užaugino tris dukras kaip liepas: Jurgitą, Jolitą ir Jūratę, ir džiaugiasi netgi šešiais anūkais. Anksčiau Onutė dirbo restorane, o kai atsirado daugiau laiko, aktyviai sukasi „Siūbuonos“, Eržvilko bendruomenės bei „Caritas“ veikloje.

 Spinduliai iš Pašaltuonio Jolita ir Žilvinas Oberauskai

Ūkininkai Jolita ir Žilvinas Oberauskai apibūdinami kaip jauna, darbšti, aktyvi šeima. Žilvinas nuo 2018 m. išrinktas bendruomenės „Šaltuonėlė“ pirmininku. Visuomet šalia jo – žmona Jolita: patarimais ir paguodos žodžiais. „Pašaltuonio bendruomenė didžiuojasi turėdama šiuos jaunus aktyvius žmones, savo laisvalaikį skiriančius kurti kaimo gerovę. Jų pastangomis gražėja bendruomenės kiemelis: pasodintos tujos, prižiūrimos gėlės. Padovanotos trinkelės bažnyčios teritorijoje išklotiems takams. Jų dėka organizuojamos tradicinės šventės“, – Oberauskams dėkojo vietiniai, primindami ir apie Jolitos, kaip švenčių dekoratorės, talentą. „Smagu, kai šie žmonės vienas kitą papildo ir į veiklas įtraukia kitus bendruomenės narius“, – džiaugėsi pašaltuoniškiai. Be to, Žilvinas rengia ir teikia projektus finansavimui gauti, o jo dėka bendruomenė palaiko glaudžius bendradarbiavimo ryšius su aplinkinėmis bendruomenėmis. Šie ūkininkai buvo įvertinti ir Jurbarko rajono „Metų ūkio“ konkurse.

 Varlaukio šviesuliai Kristina ir Antanas Mekioniai

Varlaukio bendruomenės nariai už gerus darbus, bendruomeniškumą, aktyvumą, savanoriškumą nominacijai „Eržvilko krašto spindulys“ pasiūlė Kristiną ir Antaną Mekionius. „Išgyvenę 50 metų santuokoje, jie statė namus, puoselėjo aplinką. Atrodo žmonės jau užtarnautame poilsyje, bet jie negali būti be veiklos. Kristina –nenustygstanti vietoje moteris, reikia apibėgti, apžiūrėti aplinką, kapus, kurių artimieji toli, pasirūpinti kaimyne, kurios giminė toliuose, priglausti, pamaitinti benamį ar susirgusį gyvūną. Abiejų rūpestis, kad Varlaukio kaimelis atrodytų gražus ir sutvarkytas. Kristina visada talkininkauja tiek parapijos, tiek bendruomenės talkose. Antano parama – technika. O ir vaišių stalas tradiciškai visada kviečia pailsėti dirbusius. Dabar jau neveikiančios mokyklos pastate gyvenimas verda. Čia dabar renkasi bendruomenės nariai su šeimomis, organizuojamos šventės, renginiai, vasaros stovyklos“, – pasakoja apie šeimą vietiniai. Kristina nuo seno garsėja vaišingumu, kviečia švenčių dalyvius ir svečius paskanauti karšto kugelio, šiupinio, troškinio. Ji žino daug istorijų apie Varlaukio ir jo apylinkių įvykius ir nutikimus, kurias perduoda vaikams, anūkams, kaimynams, giminėms. Antanas ūkininkauja.

Kristinos ir Antano keliai susikirto Varlaukyje. Jiedu sukūrė šeimą ir apsigyveno Kristinos gimtinėje. Užaugino sūnų ir dukrą. Abu vaikai pasirinko pedagogo profesiją. Šeima džiaugiasi penkiais anūkais.

 Vasario 16-oji Jurbarke – be tradicinės Padėkos dienos

Tuo tarpu Padėkos dienos šventės pačiame Jurbarke, kuri jau buvo tapusi tradiciniu Vasario 16-osios renginiu, šiais metais nebus. „Krištolines lelijas“ planuojama išdalinti Kovo 11-ąją. Apdovanojimai jau paskirti, šiuo metu vyksta jų gamyba, o Kovo 11-ąją bus šventė Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje“, – „Mūsų laikui“ žadėjo rajono meras Skirmantas Mockevičius, paaiškinęs, kad pagal praėjusių metų planus, šią Vasario 16-ąją turėjo įvykti Jurbarko kultūros centro atidarymo renginys, o „Krištolinių lelijų“ apdovanojimai iš anksto buvo suplanuoti Kovo 11-ąją. Atidarymo renginiui pasirengti buvo pavesta Jurbarko kultūros centro kolektyvams. Tačiau prieš gerą savaitę paaiškėjus, kad didžiosios Jurbarko kultūros centro salės atidarymas dėl užsitęsusių darbų dar nevyks, parengtas koncertas perkeltas į mažąją salę, o Padėkos vakaras, kaip minėta, vyks Kovo 11-ąją.

Apklausa: ką skelbtų 2023 metų jurbarkiečiu

„Mūsų laikas” Vasario 16-osios išvakarėse laikraščio feisbuko paskyroje paprašė savo skaitytojų įvardinti konkrečius asmenis, kuriuos jie siūlytų šiais metais pagerbti už nuopelnus Jurbarkui. Pasiūlymų sulaukta įvairiausių – nuo politikų iki sporto trenerių. Bene daugiausiai kartų pasiūlytos buvo teatro režisierė Birutė Šneiderienė, dziudo trenerė Diana Arlauskaitė,kiek mažiauaktyvi visuomenininkė Irma Bielevičiūtė Gegužienė, Tarp nors kartą pasiūlytų yra Rasida Kalinauskienė, Aušrinė Meškauskienė, Rūta Butkienė, Danutė Samienė, Povilas Valaitis, Jonas Petroševičius, Rasa Grybaitė, Gintaras Zareckas, Arvydas Griškus, broliai iš Paulių vienuolyno, Kęstutis Vasiliauskas, Mindaugas Kairys ir kt. Taip pat paminėtos ir kai kurių politikų, kandidatų į tarybos narius bei merus, pavardės.