Nevilty dėl neįgyvendintos L. Meškaitytės valios: nei muziejaus, nei autentiškos sodybos

Ir 2022-ieji Lidijos Meškaitytės metais Jurbarko rajone paskebti, ir vyksta daug renginių, padedančių šią talentingą Mažosios Lietuvos dailininkę bei jos unikalią kūrybą pažinti. Tačiau esminis darbas, dailininkės valia, nėra įgyvendinta iki šiol. Lidijos valia, įrašyta pačios testamente, yra ir didžiausias Meškaičių sodybos šeimininkės Onos Burneikienės troškimas, kurio pati siekė ir laukia beveik 30 metų. Tai – gimtuosiuose Smalininkuose veikiantis memorialinis muziejus, kuris, Onutės įsitikinimu, turi būti Antšvenčių kaime esančioje gimtoje dailininkės sodyboje, kuria visus tuos metu moteris pagal išgales rūpinosi taip, tarsi čia jau būtų muziejus. Bet kol kas nėra nei muziejaus, nei nėra aiškus pačios kelis šimtus metų skaičiuojančios lietuvninkų sodybos likimas. „Mūsų laikas“ jau šiek tiek rašė L. Meškaitytės sodybos ateities tema, bet vėl grįžti prie temos paskatino O. Burneikienės laiškas, kurį ji parašė ir pati atnešė į redakciją. Paskelbsime ne tik laišką, bet ir pasidomėjome, kokią L. Meškaitytės sodybos ateitį mato pati Smalininkų bendruomenė, aktyvūs smalininkiškiai, artimai susiję su kultūra ir gerai pažįstantys Onutę. Ką planuojanti daryti Kultūros ministerijos, rajono savivaldybė... Įvairių pusių išklausius, nuotaikos, pripažinsime, toli gražu ne šventinės.

Bet pradėkime nuo šventės. Liepos 30 dieną Smalininkuose vyko įspūdingas renginys, skirtas L. Meškaitytei atminti. Vyko ekumeninės pamaldos senosiose Smalininkų liuteronų kapinėse prie Meškaičių kapo, pačiuose Smalininkuose oficialiai atidarytas L. Meškaitytės vardu pavadintas skverelis. Uosto prieigose veikė L. Meškaitytės kūrybos įkvėpta dailininkų, pedagogų sukurtų miniatiūrų paroda. Galiausiai buvo pirmą kartą parodytas spektaklis „Lidija“, pastatytas remiantis atsiminimais, tarp jų – ir O. Burneikienės. Visuose renginiuose dalyvavo ir Onutė, viena iš nedaugelio gerai pažinojusių Lidiją bei jos tėvus, ir kuri beveik 30 metų rūpinosi jos gimtine. Tos šventės metu didžiausi padėkos žodžiai ir skambėjo būtent šiai moteriai, kuri džiaugėsi tokiu dėmesiu Lidijai bei jos kūrybai, tuo pačiu liūdnai užsimindama, kad jau nebėra autentiškos dailininkės sodybos, nedetalizuodama, ką turinti omeny. Greičiausiai nenorėdama gadinti šventinės nuotaikos ji nepasidalinusi savo skauduliu ir neviltimi, kurį ji gerokai anksčiau buvo surašiusi laiške, skirtame redakcijai.

Parašė laišką

Ranka surašyto laiško pagrindinė mintis – Onutės bandymas paaiškinti, gal net pasiteisinti, kad ne dėl jos kaltės šioje sodyboje nėra įsteigtas memorialinis muziejus – vardijanti kelis dešimtmečius trukusius bandymus, asmenines pastangas prašant ir laukiant pagalbos iš valstybės, kad pagaliau čia būtų įkurtas muziejus ir juo rūpintųsi. Onutės įsitikinimu, jei valstybė perėmė Lidijos Meškaitytės kūrinius, tai turi pasirūpinti ir jos sodyba bei čia įkurti muziejų, nes tokia buvo ir pačios dailininkės valia, surašyta testamente. Moteris laiške pasiguodžia, kad visos jos pastangos buvo bergždžios – pagalbos nesulaukusi ir yra nevilty, nes neturi nei sveikatos, nei pinigų deramai rūpintis nykstančiais pastatais taip, kaip to reikalaujama iš paveldo objektų šeimininkų. Ši sodyba su visais pastatais į saugomų valstybės statinių sąrašą buvo įtraukta, pasak Onutės, prieš jos valią.

Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 5 dienos numeryje.