Neūkiškumo pavyzdys – savivaldybei priklausantis pastatas virto namu vaiduokliu

Du buvę miesto darželiai, vėliau buvusios mokyklos - du skirtingi pastatų likimai. Vienas prikeltas naujam gyvenimui – tapo prabangiausiu Jurbarko rajono statiniu – viešąja biblioteka, o kitas – nusiaubtu įšalusiu namu vaiduokliu. Tiek vienas, tiek kitas gali būti įtraukti į turistų maršrutus, bet tam reikės suprasti juodą humorą. Bet juokus reikia pamiršti apleistame mokyklos pastate lankantis su gide, šios mokyklos krikštamote.
Puiki idėja, kaip skatinti turizmą Jurbarke. Yra žmonių, mokančių kone tūkstančius litų tam, kad nuvažiuotų į kokią Pripetę ir apžiūrėtų po Černobilio atominės elektrinės sprogimo apleistus namus. Panašų pasipelnymo šaltinį savivaldybė galėtų propaguoti ir Jurbarke.

Šiame mieste tiek apleistų namų vaiduoklių, kuriuos dabar leidžiama nemokamai apžiūrėti tik tiems, kurie juos niokoja.Vienas tokių pastatų – buvęs „Gandriuko“ darželis, vėliau paverstas pradine mokykla „Šaltinėlis“, Dievo valiai paliktas prieš maždaug šešerius metus.

Gal dėl Pripetės analogo ir persūdome, bet asociacijos su Černobylio atominės elektrinės katastrofa kyla apsilankius šio pastato patalpose. Čia svečiuojantis kyla ir daugiau išganingų minčių. Kad ir tokių - Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras į lankytinų objektų sąrašą turėtų įtraukti ne tik naująjį moderniausią miesto statinį – stiklinę viešąją biblioteką, bet ir tokius apleistus statinius kaip buvęs darželis-mokykla. Turistams būtų įdomu sužinoti, kad moderniausiam miesto statiniui grėsė toks pat namo-vaiduoklio likimas – tik jam labiau pasisekė. Mat modernus stiklinis statinys iškilo taipogi buvusio darželio „Klevelis“, vėliau performuoto į Jaunimo mokyklą vietoje.

Gidai  turistams tokius apleistus pastatus, kurie priklauso rajono savivaldybei, galėtų pristatyti kaip savotišką eksperimentą, kurio tyrimo tikslas yra nieko nedaryti vien tam, kad išsiaiškintum, kas greičiau nuniokos tokius statinius – laikas ar žmonės.

Ekstremalams ir meniškos sielos žmonėms
Galiausiai, nereikia nė gidų paslaugų. Tokie namai vaiduokliai  turėtų patikti ekstremalių pojūčių gerbėjams. Norint patekti į „Gandriuko-Šaltinėlio“ patalpas (yra keturi įėjimai), pirmiausiai teks pereiti pirmąjį kliūčių ruožą – nenusisukti sprando įveikiant ledo čiuožykla virtusią laiptinę, iškęsti iki kaulų smegenų persismelkiantį šaltį – per pusvalandį sušąli tiek, kad neatsigauni pusę dienos. Jei pastatas ir toliau liks toks pamirštas, atsiras dar viena pramoga adrenalino fanatikams - ant galvos gali užvirsti lubos – stogas kiauras, namas įšalęs, tad lubos grasins bet kada sugriūti. Neatmetama galimybė, kad ilgainiui bus galima surizikuoti ir į grindis įlūžti. Adrenalino gerbėjams turėtų patikti ir tai, kad čia bet kada, ypač tamsiuoju paros metu, rizikuoja sutikti šiose patalpose jaunimėlį, kuris šią vietą pamėgęs anaiptol ne dėl knygų, kurių visose patalpose mėtosi kalnai. Apie jaunimo pomėgius ir būdą išduoda ne tik tušti alkoholinių gėrimų buteliai, nuorūkos, bet ir riebūs tekstai, išraityti ant sienų. Keisčiausia, kad tokiam jaunimėliui lankantis yra neišneštų radiatorių (tiesa, jie nupjauti, kad nuo šalčio nesprogtų), nenuniokotų baldų, šviestuvų, net dujokaukių, kurias šie nežinia iš kur surado ir vaikų klasėse sukrovė.

Toks pastatas turėtų patikti ir meniškos sielos lankytojams – laiptai, nukloti įvairios tematikos knygomis, primena meno instaliaciją „Per knygas į žvaigždes“. Tos knygos – nuo pradinių klasių vadovėlių iki biografinių romanų. Tos instaliacijos viršūnė – lede įšalusios knygos – tarsi simbolis, kad žinias konservuoja laikas. Dėmesį traukia atverstais lapais įšalusi knyga – unikali dekoracija.
Įvairių tekstūrų kolekcionieriams turėtų labai patikti tarsi kurmiarausių išraustu lauku atrodančios grindys, sodra žalia spalva pelėsių nudažytos sienos, meniškai atsilupę sienų dažai, apledėjusios laiptinės sienos, nuo laiptų turėklų nutįsę varvekliai.

Gaila, bet nieko nedaro
Ne visiems šis pastatas kelia žavesį. Kitiems šio statinio labai gaila. Kaip žinia, šis pastatas yra Jurbarko rajono savivaldybės nuosavybė. Savivaldybė juo rūpintis patikėjo ir pavedė Naujamiesčio pagrindinei mokyklai. Tam reikalui paskyrė 0,5 etato. Namą ir aplinką už pusę etato paskirtas saugoti ir prižiūrėti darbininkas Česlovas. Anot pono Česlovo, jis tegalintis pastato aplinką vasarą prižiūrėti ir išdaužtus stiklus pakeisti. Nenorėjo pasakyti, kiek kartų teko tai daryti, bet kad daug, tai tikrai. Be to, tenka užkalti ir vieną iš keturių įėjimo durų, pro kurias ir patenka į vidų jaunimas. Jo darbas primena beprasmį žaidimą  - užkala duris lentomis, kažkas jas nuplėšia. Vyras ir tokiame savo darbe įžiūri prasmę. „Kaip kitaip? Jei nesaugosi, visai nuniokos“, - sakė jis. Nėra kalbos apie tai, kad jis pastatą sergėtų. Jaunimas lankosi tamsiu paros metu. Ponas Česlovas sako, kad renkasi toks jaunimas, kad būtų baisu jį užkabinti.

Ponas Česlovas už pastatą ir jo prieigas atsakingas maždaug 1,5 metų. Tikino, kad jau tada rado panašų vaizdelį. Sako, kad gaila pastato, bet nieko negali padaryti – negi jis kiaurą stogą už savo pinigus dengs.
 Gaila to pastato ir Naujamiesčio pagrindinės mokyklos pavaduotojam ūkio reikalams Mečislovui Butėnui, bet ir jis tikina, kad nei jis, nei mokykla nieko negali padaryti. Neslepia, kad mokyklai pastatas yra galvos skausmas. Turi juo rūpintis, bet neturi už ką. Jis sutinka su manančiais, kad šiame pastate buvo galima įkurti senelių namus ar socialinį būstą. Tereikėjo bent kiaurą stogą suremontuoti, bet dabar jau vėlu. Mano, kad pastatas apleistas tiek, kad dabar jį teapsimoka nugriauti. Tikino, kad ketina kreiptis į savivaldybės tarybą, kad leistų nugriauti darželio-mokyklos prieigose esančius mažesnius statinius, nes jie pavojingi – gali bet kada užgriūti. Dėl pagrindinio pastato nesikreips. Nesikreipė ir anksčiau.

Po buvusią mokyklą – su direktore
Juodą humorą reikia nuryti, kai tokiame pastate lankaisi su tais, kurie prisimena, kaip tas pastatas atrodė geriausiais laikais. „Mūsų laiko“ korespondentė į ekskursiją pakvietė buvusią pirmąją ir paskutinę „Šaltinėlio“ direktorę Jūratę Matelienę, čia dirbusią nuo 1993 iki 2003 metų. Ji ne tik vadovavo, bet ir prisidėjo kurdama jaukią tuometinės mokyklos aplinką. „Kaip viskas buvo gražu,  o dabar žiauru. Taip širdį skauda, kaip nugyveno pastatą. Man geriau čia neateiti. Labai skaudu. Tiek dėta pastangų, eita prašyta pinigų...“, - apmaudavo moteris, kuri į šį pastatą po to, kai sulaukė pensinio amžiaus, nebuvo įkėlusi kojos. Pasakojo, kad tik prieš keletą metų buvusį mokyklos sodą apžiūrėjo ir į buvusias mokyklos patalpas pro langą pažiūrėjo. Jau tada nepatiko vaizdas, kurį pamatė.

Pirmoji ir paskutinė buvusios mokyklos „Šaltinėlis“ direktorė J. Matelienė buvo sukrėsta vaizdo, kurį pamatė.

Kad ir kaip viskas apleista, nuniokota, J. Matelienė papsakojo, kas kuriose patalpose dirbo, žaidė, mokėsi. Pirmame aukšte buvo virtuvėlė, biblioteka, buhalterija, šešiamečių klasė, jų žaidimo kambarys. Moteris nustebo pamačiusi vieno koridoriaus sienas, apklijuotas baltomis lentelėmis. Pasirodo, jas buvusiai mokyklai paaukojo kiaulių komplekso „Dainiai“ vadovas. „Darbininkai išklijavo, nes visa siena biro – reikėjo būtinos pagalbos“, - prisiminė moteris. Būtent ponia Jūratė, padedama mokytojų ir vaikų tėvų, kūrė mokyklą bei atnaujino jos patalpas –  patys klijavo medinėmis lentelėmis sienas, kabino žaliuzes, važiavo į Sovietską pirkti užuolaidų ir jas kabino, dažė sienas, piešė ir kabino piešinius, kartu su vaikais lauke sodino medelius.
Buvusi direktorė užsuko ir į savo kabinetą, kurį dabar pamėgo čia besilankantis jaunimas – sustatyti alkoholinių gėrimų buteliai, primėtyta nuorūkų. Beje, šis nedidukas kambarys - vienas menkiausiai nukentėjusių. Pirmame aukšte, didžiojoje salėje, kur kadaise vaikai šoko ir dainavo, kažkas improvizavo miegamąjį – spintos ir čiužinio hibridą.

„Mano supratimu, čia galėjo būti puikiausi senelių namai, bet reikėjo investuoti pinigėlių. Buvo virtuvė, vonia, tualetas, sandėliukas, valgyklėlė. Buvo gražu. Taip pat biblioteką, sporto kambarėlį, treniruoklius turėjome. Buvo išties jauku. Galėjo ir žmonėms parduoti - būtų susitvarkę, pasidarę butų. Tiek pastangų įdėta, ir viskas perniek“, - apmaudavo moteris.

Numačiusi įkurti jaunimo centrą
Savivaldybės administracija apleistame pastate numačiusi įkurti jaunimo centrą. Tai patikino urbanistikos skyriaus vedėja Gražina Gadliauskienė. Anot jos, savivaldybė rašys projektus, siekdama gauti lėšų specialiai šiam pastatui atnaujinti ir pritaikyti jaunimo centrui. Bus siekiama gauti ES paramą, kuri buvo skirstoma 2014-2020 metais.
G.Gadliauskienė tikino, kad savivaldybė jau anksčiau ieškojo lėšų šiam pastatui atnaujinti, rašė projektus, bet lėšų nepavyko gauti. Jei būtų lėšų gavę, tuomet viename korpuse būtų įsikūręs sporto, o kitame – jaunimo centrai.

Skaitytojų komentarai

Rasa M.: „Manau, kad šio pastato vietoje reikia pastatyti automobilių stovėjimo aikštelę. Būtent taip buvo pasielgta su „pilknamiu", kurį valdžia atėmė iš vaikų ir apleido, o paskui nugriovė. Meno mokykla dabar dejuoja, kad neturi laisvų patalpų, o pilknamis prieš dvylika metų buvo paliktas meno mokyklos globai. Globoti paliko, pinigų neskyrė, todėl ir nugriovė. Užmuša tokia nesikeičianti politika.“

Kristina M.: „Graudu žiūrėti. Negi savivaldybė neišgali pasirūpinti kadaise naudotomis patalpomis, kad laukia, kol jau bus neįmanoma išgelbėti pastato? Graudūs vaizdai....“

Matas A.: „Pastatą reikia nugriauti. Tai čia jau rimtas dalykas, nes kokį kartą galime ir rasti aprašytą nelaimę, kai kokį vaiką užgriuvo koks blokas."

Ieva: „Perduotas pastatas Naujamiesčio pagrindinės mokyklos globon. Tai, kad dabartinė direktorė ir tą mokyklą baigia nustekenti. Remontai nedaryti, viduj baisu. Ar ji kur kreipėsi, ar bent per vieną tėvų susirinkimą prašė tėvų pagalbos, paramos? Tie, kas norėjo turėti gražias klases, susiorganizavo talkas ir išdažė savo vaikų klasės sienas bei grindis... Be komentarų...“