Nepaprasti namai, kur gyvenama įprastai (NUOTRAUKOS)

Ar kada pagalvojote, kad gyventi įprastą gyvenimą gali būti laimė? Atsikelti rytą, pasiruošti pusryčius, eiti į darbą, tvarkytis namuose. Tai mums dažnai atrodo nuobodi kasdienybė, tačiau ji pasiekiama anaiptol ne visiems. Yra žmonių, kurie to daryti negali arba tiesiog nemoka. O tiems, kam reikia pagalbos, ji suteikiama ypatinguose namuose, kurie jau dvejus metus veikia Jurbarke ir kuriuos jų gyventojai per tą laiką pavertė tikrais jaukiais namais.

Grupinio gyvenimo namai – tai bendruomeninė socialinės globos įstaiga, skirta suaugusiems asmenims su intelekto ir psichosocialine negalia. Čia jaukioje, tikrus namus primenančioje erdvėje kartu gyvena iki 10 žmonių, kuriems visą parą pagalbą teikia profesionalūs socialiniai darbuotojai ir individualios priežiūros specialistai. Tokie namai Jurbarke yra dveji – Lauko ir Vasaros gatvėse.

Mes užsukome į Lauko gatvę, kur po vienu stogu gyvena dešimt vyrų ir moterų, nuo 29 iki 66 metų amžiaus ir kilusių net iš penkių rajonų – Šakių, Tauragės, Raseinių, Klaipėdos ir, žinoma, Jurbarko. Šešis vyrus ir keturias moteris vienija tai, kad iki tol jie gyveno įvairiose specializuotose globos įstaigose, o dabar – šiuose namuose, kur daugiau laisvės ir sukuriamos sąlygos atkurti savarankiškumo įgūdžius. Padedami socialinių ir individualios priežiūros darbuotojų, jie gyvena įprastą gyvenimą: patys perka ir gaminasi maistą, rūpinasi švara ir tvarka, užsiima mėgstama veikla, augina gėles ir daržoves...

Svečiuose po pietų

Į svečius įsiprašėme vieną karštą liepos penktadienį. Užsukome po pietų, kai sočiai pavalgę namiškiai ilsėjosi savo kambariuose, kurių du yra dviviečiai, visi kiti – vienviečiai. Kas buvo prie išmanaus telefono parimęs (mačiau pro praviras duris), kas knygą skaitė, o kas tiesiog snaudė. Pasikalbėti atėjo tie, kas norėjo.

Labiausiai svečių laukia ir pirmoji pasitinka Svetlana. Ji kilusi iš Klaipėdos krašto, bet sako jūros nepasiilgstanti, nes kai visi drauge keliauja po Lietuvą, ir prie jūros nuvažiuoja. Svetlana aprodo svetainę su bendra virtuve, kur visi kartu gamina valgyti ir kartu valgo. Paskirtas budintis rūpinasi darbų organizavimu. Svetlana pasidžiaugia, kad tądien valgė troškintų kopūstų su mėsa. Taip skanu buvo ir tiek prisivalgė, kad dabar sunku – rodo į neva išsipūtusį pilvą.

Gaila pasibaigusio čempionato

Iš savo kambario neįgaliojo vežimėliu išvažiuoja Gintautas, vienas vyriausių gyventojų, 64 metų. Paaiškėja, kad jam prasidėjo liūdnos dienos, mat… baigėsi pasaulio futbolo čempionatas, kurio visas rungtynes vyras žiūrėjo. „Grynai žiūrėjau“, – sako jis. Gintautas sirgo už olandus, kai šie iškrito – už prancūzus, o šiems į finalą nepatekus – už ispanus. Kodėl ne už Argentiną? „Reikia palaikyti Europą“, – sako vyras. Paaiškėja, kad Gintautas – vienintelis futbolo gerbėjas visoje kompanijoje, todėl rungtynes žiūrėdavo savo kambaryje, kad kitiems netrukdytų. Galėtų ir svetainėje dideliame plokščiaekraniame televizoriuje žiūrėti, bet kartais kiti nori ką nors kita žiūrėti. Pavyzdžiui, Svetlana – krepšinio gerbėja. Kai futbolo neberodo, Gintautas skaito. Tai dar vienas jo pomėgis. Dabar skaito knygą apie Antrąjį pasaulinį karą, pavadinimu „Barbarosa“.

Spalį bus metai, kai jis čia gyvena –iki tol gyveno Suvalkijos socialinės globos namuose. Gintautui Jurbarke patinka labiau. Globos namuose keliese gyveno viename kambaryje, o čia vienas: niekas netrukdo miegoti, niekas neknarkia. Vienvietis kambarys pritaikytas judėjimo negalią turinčiam asmeniui. Vietos šiuose namuose jis laukė kelerius metus, nes labai norėjo sugrįžti į gimtąjį Jurbarką. „Čia gimiau, augau, čia noriu ir pabaigti, – sako vyras.

Ir nieko tokio, kad anksti keltis reikia – apie 6 val. „Kaip armijoje. Nieko. Pripratęs“, – sako jis. Atsikėlęs nusiskuta, nusiprausia ir apie 7 val. sėda svetainėje prie didelio stalo kartu su visais valgyti pusryčius.

Yra dirbančių

Kodėl keliasi taip anksti? Paaiškėja, kad čia gyvena ir keli dirbantys žmonės. Darbas prasideda 8 val., į jį važiuoja viešuoju transportu, tad reikia anksti keltis. O kartu su dirbančiais sukyla ir kiti. Viena iš dirbančių yra iš Tauragės kilusi Onutė, kuri sako labai džiaugiasi turėdama darbą, nes jaučiasi reikalinga ir svarbi. Onutė dirba Socialinėse dirbtuvėse-skalbykloje. Kaip tik tą dieną jai buvo išeiginė.

Grupinio gyvenimo namuose Onutė gyvena nuo pat pradžių, tačiau planuoja išsikelti pas draugą Jurbarke, kur gyvens apsaugotame būste. Ten savarankiškumo lygis dar didesnis – pati turės žinoti, kokius ir kada vaistus išgerti, kada pas gydytoją nuvažiuoti, apsipirkti, valgyti pasigaminti. Tiesa, šypsosi Onutė, ji bet kada galės ir į šiuos namus užsukti, kitus aplankyti.

Vietoj jos grupinio gyvenimo namuose įsikurs naujas gyventojas – 61 metų vyras, kuris bus vienintelis, atėjęs ne iš globos įstaigos, o iš savo namų. Pasak darbuotojų, jam bus iššūkis priprasti prie gyvenimo įstaigoje.

Vakarienei – blynai

Prie mūsų netrukus prisijungia dar vienas gyventojas – Jurijus, kilęs iš Raseinių krašto. Šiuose namuose jis taip pat gyvena nuo atsidarymo. Sako, kad pradžioje buvę sunku – reikėjo priprasti ir išmokti pasitikėti darbuotojais, įsitikinti, kad šie galės jais pasirūpinti.

Paaiškėja, kad tądien Jurijus atsakingas už vakarienę. Sako, kepsiantis miltinius blynus. Pamaitinti dešimt žmonių – darbas atsakingas, tad pradeda jau nuo pietų apie tai galvoti. Paprastai į darbus įtraukiami visi. „Bulves skutu. Kai liepia“, – linksmai sako Gintautas.

Visi kartu mokosi ne tik maistą gaminti, bet ir laisvalaikį leisti – ir kortomis žaidžia, ir televizorių žiūri, ir kartu keliauja. Šypsosi, kad ir pasipyksta – vieni nori per televizorių žiūrėti filmą, o kiti sportą. Bet labiausiai patinka laiką leisti savo jaukiuose kambarėliuose – kas kryžiažodžius sprendžia, kaip Svetlana, o kas skaito – kaip Gintautas.

Puoselėja sodą ir daržą

Namų šeimininkai mane išsiveda ir į lauką – nori parodyti, kad ne tik ilsisi, bet ir be darbo nesėdi. Prisijungia ir Darius, vienas jauniausių gyventojų, kuris, pasirodo, čia tarsi ūkvedys – viską žino, visus sunkius darbus nudirba – ir laisto, ir žvyro atveža. Tiesa, kitų nuopelnų jis nelinkęs prisiimti – sako, kad gėlėmis ir kitais augalais rūpinasi šių namų moterys.

Pirmiausia visi nusiveda mane šiltnamį parodyti. Puikiai prižiūrėtame šiltnamyje veši agurkai, pomidorai, šalia – jau nemažos cukinijos, svogūnų, įvairių prieskoninių augalų, vaistažolių lysvės... Prisodinta ir įvairių vaiskrūmių bei vaismedžių – yra šilauogių, vyšnių, obelų, abrikosų...

Palei tvorą susodintos kol kas nedidelės tujos – gyventojai laukia kol jos užaugs, nes labai nori nuo judrios gatvės užsidengti. Norėtų daugiau žalumos ir iš kitos pusės, kur veikia triukšminga lentpjūvė.

Gyventojai ne tik aplinką prižiūri, bet ir statybos darbais užsiima. Padedami darbuotojų priešais namus įsirenginėja poilsio erdvę su laužaviete – pradžia jau padaryta. Dar nori pasistatyti, kaip juokauja, pasakų namelį – pastatėlį, kuriame laikytų visus įrankius, padargus, nes dabar šie kas kur sukrauti. Numatę ir vietą šiam pasakų nameliui – arčiau lentpjūvės.

Apžiūrėję sodą, daržą, einame į vidų, prie stalo, kur jau paruoštos vaišės – pačių keptas naminis pyragas, mėtų arbata „iš lysvės“. Tokie tad šie namai – svetingi ir jaukūs, nes čia gyvenamas įprastas gyvenimas.

Ar žinote, kad...

Grupinio gyvenimo namai buvo pastatyti įgyvendinant projektą „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia plėtra Jurbarko rajono savivaldybėje“. Projektą įgyvendino Jurbarko rajono savivaldybės administracija kartu su VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“. Projekto tikslas – sukurti sąlygas, reikalingas veiksmingam perėjimui nuo institucinės globos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų.

Įgyvendinant projektą Jurbarko rajono savivaldybei panaudos pagrindais perduoti valstybinės žemės sklypai (Vasaros g. 1 ir Lauko g. 18, Jurbarko m.) .

Siekiant didinti proto negalią ir (ar) psichikos sutrikimų turinčių asmenų įsidarbinimo atviroje darbo rinkoje galimybes, lavinti ir palaikyti bendruosius ir specialiuosius jų įgūdžius, šio projekto metu, VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ patalpose buvo įkurtos socialinės dirbtuvės-skalbykla, kuriose neįgalieji užsiimas skalbimo paslaugų teikimo veiklomis.

Straipsnis buvo paskelbtas rugpjūčio 14 dienos laikraščio „Mūsų laikas“ numeryje.