Naujos parodos atidaryme – du Baltrušaičiai ir 14 fantastinių pabaisų

Jeigu jums reikėtų sukurti fantastinę būtybę, kokia ji būtų? Gal tai būtų tarsi iš košmarų išnyranti šiurpi senolė, pilna aštrių dantų burna? O gal mažas linksmas velniukas su gyvatės uodega? Keturgalvis šuo? Mirtis gražuolės veidu?.. Norėtumėte realių pavyzdžių, kaip tie gyviai galėtų atrodyti? Užsukite į Jurbarko Vinco Grybo memorialinį muziejų, kuriame persikelsite tarsi į fantastiškuosius viduramžius – į jus, gailiai, piktai, įtariai, išdidžiai spoksos, akimis lydės, ropos, kabės, dantis iššiepę šypsosis, akis išpūtę seks gal šiek tiek baugokai atrodantys fantastiniai pabaisiukai, kuriuos daugiau nei keturis mėnesius kūrė, iš lauko dekoratyvinio betono lipdė bei plačiajai visuomenei pristatė keturiolika dailės studijos „Formos kalba“ studenčių, vadovaujamų muziejaus vedėjos Rasos Grybaitės.

Visi šie padarai mūsų akims iškilmingai atverti šeštadienį, vasario 10 dieną, kuomet muziejuje įvyko naujos parodos „Fantastinės būtybės“ atidarymas, virtęs tikra prabangaus meno puota gausiai susirinkusiems žiūrovams. Šia nauja paroda prasidėjo jubiliejinis, 25-asis, suaugusiųjų dailės studijos sezonas, startuojantis pagerbiant net dvi garsias asmenybes – du Jurgius Baltrušaičius, tėvą ir sūnų, kurių vienas, kaip paaiškėjo, ir yra naujos parodos kaltininkas bei įkvėpėjas.

Tėvas ir sūnus

Prisiminti ir pagerbti šias dvi asmenybes buvo rimta proga. Muziejaus šeimininkė Rasa susirinkusiems renginio pradžioje priminė, kad 2023 metai buvo paskelbti kraštiečio Jurgio Baltrušaičio vyresniojo metais (150-osios gimimo metinės) – čia pat, Jurbarko krašte, paprastų valstiečių šeimoje, gimęs vaikas gavo puikų išsilavinimą, tapo žinomu poetu simbolistu, diplomatu, dirbo Lietuvos atstovu Maskvoje, Paryžiuje... Kaip įžanga į parodos atidarymą, kaip duoklė šiam kūrėjui, ekspozicijų salėje skambėjo dvi dainos, sukurtos pagal šio poeto eiles, kurias atliko kraštietė muzikė ir gera muziejaus draugė Rūta Šličkutė.

Tų dainų, rodos, pagarbiai klausėsi ne tik baltosios V. Grybo skulptūros, bet ir šalia jų įkurdinti naujieji padarėliai, už savo atsiradimą turintys dėkoti antrajam Jurgiui Baltrušaičiui – sūnui, kurio atminimui ir skirta naujoji paroda. Praėjusiais metais J. Baltrušaitis jaunesnysis būtų minėjęs 120-ies metų sukaktį. Jei Rytų Europoje jis menkiau žinomas, tai vakarinėje žemyno dalyje žinomesnis už savo mūsuose garsų tėvą, mat yra vienas žymiausių XX a. dailės istorikų, viduramžių tyrinėtojas. Vienas garsiausių jo kūrinių – „Fantastiškieji viduramžiai“, beje, ir pasufleravęs kūrėjams naujos parodos idėją, esmę bei prasmę.

Rasa susirinkusiems paaiškino, kad Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis padarė tarsi perversmą meno istorijoje, pakeitęs požiūrį į ją, nes, menotyrininko manymu, niekas iš nieko neatsiranda – viskas, kas ateina, ateina iš giliau esančių klodų, gilios priešistorės. Rasa siūlė įsivaizduoti gotikinę katedrą, kurioje atsiskleidžia ir susipina ikikriščioniškieji mitai, kinų, indų, arabų ir kitos kultūros – gotikinė architektūra neatsirado savaime. J. Baltrušaitis į meną žvelgė tarsi į žmogaus istoriją – kiekviename slypi protėvių palikimas, jų atspaudas. Tai atsispindėjo ir jo paties gyvenime. Tėvo Jurgio Baltrušaičio namuose rinkosi garsiausi to meto Rusijos poetai, o tokioje aplinkoje (Maskvoje) gimė, augo, brendo sūnus Jurgis, kurio namų mokytojas buvo poetas Borisas Pasternakas, vėliau tapęs Nobelio premijos laureatu.

Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo atminimui

Būtent pagal J. Baltrušaičio principą ir kurti fantastiškieji gyviai – 14 pabaisiukų, iš kurių pavidalų tarsi ugnikalnis išsiveržia pačių moterų kūrėjų būdas, išvaizda, patirtis, artimieji, baimės, sapnai, mitai, legendos, fantazija ir kt., visa įpinant tarsi į fantastiškų viduramžių laikmetį...

Štai Daiva savo mylimą šuniuką trumpomis kojytėmis transformavo tiek, kad jis tapo grėsmingai ilgomis kojomis, dviem uodegomis su galvomis ir dar nešantis vaiką ant nugaros. Kita kūrėja, Onutė, savo padarui sukurti įkvėpimo sėmėsi artimųjų veiduose, kuriuos – pailgaveidžius, barzdotus, praplikusiomis galvomis – transformavo taip, kad šie virto tarsi burtininku iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų. Kitoms jų gyvius pasufleravo aplinkos daiktai. Štai Almos gyvis, tarsi skorpioninė chimera, išsigraužusi iš eglės kamieno. Jos namuose saugomas kinivarpų meniškai išgraužtas medis ir pasufleravo mintį – juk nežinia, koks padaras gali iš to medžio išsigraužti.

Kalbintos moterys juokiasi paklaustos, ar lipdydamos padarus siekė atsikratyti savo vidinių demonų. Tikina, kad tiesiog bandžiusios iš savęs viską traukti, pasitelkusios fantaziją. Ir nebūtinai išėjo taip, kaip norėjosi. Štai apžiūrėdami Romarikos Taranį, tarsi įsipainiojusį į voratinklį, žinokite, kad šį vyruką ji norėjo sukurti kur kas baisesnį, o gimė visai simpatiškas. Tuo tarpu kitai menininkei, Irminai, norėjosi nulipdyti gražią fantastinę moterį, o išėjo pati šiurpiausia – šalta ir kuprota keturiapirštė būtybė. Ir toji trapi moteris liaunu liemeniu nėra lengva. Rasa linksmai paaiškina kad šią skulptūrą du vyrai vos atnešė, mat visos skulptūros yra betoninės ir sunkios.

Keisti vardai

Iš karto perspėsime pabaisų nebijoti – nors kai kurie gal ir baugokos išvaizdos, tačiau nėra blogiukai. „Nebent, kai supyksta“, –pajuokauja Odeta, kurios sukurtas padaras, vardu Zurbus Humulus, aštriais dantukais ir uodeguotas šį kartą pasitinka su šypsena.

Beje, kiekvienas fantastinis padaras turi savo vardą, kuris tikriausiai jums nieko nesakys, bet ne todėl, kad trūktų žinių. Tiesiog tie vardai yra pačių autorių sugalvoti. Pabandykite įsivaizduoti, kaip gali atrodyti padaras, vardu Oklenderis, Dimras, Daigras, Dvargentis, Najadė ar pan. Kai kurioms menininkėms taip gerai sekėsi vardus galvoti, kad ir kitoms padėjo – juokavo, kad kai supyksta ant vyrų pačioms negirdėti žodžiai iš burnos pabyra.

Pasklis po pasaulį

Jei paskubėsite, kraštiečių menininkių išmone pasigėrėti, nematytų padarėlių pamatyti ir egzotiškų vardų sužinoti galėsite Vinco Grybo muziejaus ekspozicijų salėje. Tačiau padarai čia įkurdinti tik laikinai. Rasa juokauja, kad muziejaus senbuviai, baltosios V. Grybo skulptūros, gal ir nenoriai, kol kas turės naująsias pakęsti. O pavasarį atšilus orams visi pabaisiukai išsikraustys į muziejaus kiemą – mat jie ir buvo kurti kaip lauko skulptūros. Lauke juos bus galima apžiūrėti per vasarą. Kas skulptūroms nutiks paskui? Kalbintos menininkės savo padarėlius planuoja parsivežti namo ir įkurdinti sode ar kieme, tuoj pat pajuokaudamos, kad gali būti sudėtinga su artimaisiais susitarti, juk būtybių išvaizda tokia, kad vaikus gali gąsdinti – tad bus vietoj sargų. O kai kuriems padarėliams gal bus lemta įsikurti garaže – sprendžiant pagal linksmus kūrėjų sutuoktinių komentarus, tokia vieta kai kam jau numatyta.