Naujamiesčio pagrindinėje mokykloje - fizikas iš Šilutės

Pirmadienį nuskambėjęs rugsėjo pirmosios skambutis į mokyklas sugrąžino ne tik mokinius, jų tėvelius, bet ir mokytojus. Prasidėjo nauji mokslo metai, kupini iššūkių ne tik mokiniams, bet ir naujiems pedagogams. Jurbarko Naujamiesčio pagrindinėje mokykloje - jų net trys. Tai fizikos mokytojas Jonas Jaunius bei dvi socialinės pedagogės - Rita Sutkutė ir Irmina Ambrozevičienė.

Šilutiškis Jonas Jaunius - fizikas, pedagogas, Lietuvos ir Šilutės rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas. 1984 metais baigė Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą. Dirbo Šilutės 3-ios vidurinės, vėliau 1-os vidurinės mokyklos fizikos mokytoju. Metus laiko dirbo Šilutės Vydūno gimnazijoje. „Vien mokytojo algos šeimai neužteko, todėl nusprendžiau imtis verslo“, - sakė jis. Dešimt metų J. Jaunius prekiavo knygomis – turėjo knygyną. Tuo pačiu metu dirbo antraeilėse pareigose fizikos mokytoju. Yra dirbęs Lietuvos kariuomenės vidaus audito departamente vyr. specialistu, Šilutės rajono savivaldybėje tarybos nariu, mero pavaduotoju. J. Jaunius šiais metais vėl ėmėsi mokytojo darbo. Tik šį kartą ne savo gimtojoje Šilutėje, bet Jurbarko mieste. „Mokinių skaičius mažėja visoje Lietuvoje, todėl ir mokytojų reikia mažiau. Šiuo metu pamokų turiu vienoje iš Šilutės dešimtmečių mokyklų, kitose – dirba kolegos. Fizikų mūsų rajone šiuo metu tikrai netrūksta, todėl darbo teko ieškotis kitur. Skelbimą apie šioje mokykloje reikalingą fizikos mokytoją radau Lietuvos darbo biržos internetiniame tinklalapyje. Į darbą važinėju iš Šilutės. Yra automobilis, maršrutiniai autobusai, kurių eismas čia pakankamai patogus, esu sutaręs čia porą nakvynių, tačiau kaip bus toliau - gyvenimas parodys. Galbūt kas nors pasiūlys kokį gyvenamąjį plotą“, - sakė jis.

Visu  etatu mokykloje dirbančios socialinės pedagogės Irminos Ambrozevičienės gimtinė – Jurbarkas, tačiau 29-erius metus ji gyveno ir dirbo Tauragės rajone. Kaip pati sako, ji yra meilės emigrantė. Moteris studijavo Šiaulių universitete socialinę pedagogiką, kur įgijo edukologijos magistro laipsnį ir socialinio pedagogo kvalifikaciją. Pedagoginio darbo stažas – beveik 16 metų. „Konkursas dėl šios darbo vietos, kuriame dalyvavau, man buvo tarsi avantiūra. Buvo įdomu sužinoti, ar sąžiningai šie konkursai yra vykdomi. Kai iš penkių pretendenčių buvau atrinkta, tikrai pasijutau dar šio to verta. Savo apsisprendimui turėjau tik vieną naktį. Turėjau nuspręsti, ar pasilieku ten, ar grįžtu čia. Artimieji palaikė, todėl nusprendžiau sugrįžti į Jurbarką, kur gyvena mano tėtis. Mokykloje, kurioje dirbau, vaikų skaičius mažas, todėl ir perspektyvų mažai. Visgi nusprendžiau surizikuoti“, - sakė ji. Dvi Irminos klasiokės taip pat dirba Jurbarko Naujamiesčio pagrindinėje mokykloje. Viena iš jų papasakojo apie konkursą šioms pareigoms užimti. Kaip ji pati sako, kol kas viskas čia nauja, netikėta, tačiau tai tik pradžia. „Jeigu atvirai, tai aš esu meno žmogus. Rankdarbiai yra mano sritis, mano hobis. Į socialinę pedagogiką įstojau todėl, kad dar 2005 metais tai buvo naujas dalykas. Jeigu klausiate apie širdžiai ypač mielus dalykus, tai visa tai, kas susiję su menais, man yra be galo miela. Šis socialinio pedagogo darbas mane taip pat traukia galbūt tuo, kad mane labai domina psichologija – įvairios žmonių psichikos negalios, sutrikimai, elgesys. Apie tai gilintasi daugybėje paskaitų, seminarų“, - pasakojo I. Ambrozevičienė. Moteris laisvalaikiu piešia, mezga, neria, siuvinėja kryželiu, dalyvauja įvairiose parodose. Po visų dienos darbų ji tikrai nepraranda noro tuo užsiimti. Net ir dabar atvažiavusi pas tėtį laukia, kada galės sugrįžti į Tauragę, kad galėtų parsivežti šiems užsiėmimas reikalingas priemones, tuomet po darbo mokykloje galės realizuoti save kitoje veikloje.

Dar viena mokykloje dirbanti socialinė pedagogė - jurbarkietė Rita Sutkutė. „Penkerius metus studijavau Vilniuje, Lietuvos edukologijos universitete. Studijas baigiau praėjusiais metais. Tai mano pirmasis rimtas darbas. Prieš tai dirbau socialine darbuotoja, tačiau tik pagal projektą, kitame mieste. Šioje mokykloje dirbu puse etato. Darbo krūviai yra pakankamai dideli, todėl čia esame dviese. Mane visada traukė darbas su vaikais, ypač pradinukais, todėl jeigu dar ką keisčiau gyvenime, tai manau, kad galėčiau būti pradinių klasių mokytoja“, - sakė Rita. Jurbarkas jai visada buvo mielas. Čia visa jos šeima, giminaičiai. „Esame patriotai, niekas niekur neišsivažinėję į kitas šalis“, - sakė moteris. Jos šeimoje yra pedagogų. Kaip pati sako, kažkaip visi į tą sritį patraukė. „Jurbarkas man visada buvo mielas, čia daug pažįstamų veidų. Mokyklos kolektyvas labai šiltai priėmė, esu labai patenkinta. Mano sūnus taip pat lanko šią mokyklą. Šiemet jis pirmokas. Į mokslo metų pradžios šventę atėjome abu kartu. Aš atėjau dirbti, o jis mokytis“, - sakė moteris.