Nacionalinės ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“ dalyviai pradėjo kelionę

Saulėtą rytą iš Kauno prieplaukos prie Vytauto Didžiojo bažnyčios buvo išlydėta „Nacionalinė ekspedicija. Nemunu per Lietuvą“ komanda. Ekspedicijos vadovas – profesorius Alfredas Bumblauskas, kartu plaukia žurnalistas Edmundas Jakilaitis, etnologė Zita Kelmickaitė, gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir keli studentai. Dar šiandien vakare prie jų prisijungs atlikėjas Gabrielius Liaudanskas – Svaras, o rytoj, tik grįžęs iš Italijos, ir lenktynininkas Benediktas Vanagas. Planuojama nakvoti Veliuonoje.

Unikalus projektas

Pristatydamas projekto maršrutą E. Jakilaitis juokavo, kad kitąmet bus keliaujama per žemes, kurios visada buvo Lietuvos, bet dabar nėra, o šiemet atvirkščiai – per žemes, kurios niekada nepriklausė Lietuvai. Šio dviejų metų projekto metu ketinama parengti net 16 dokumentinių filmų: 8 šiemet ir 8 kitąmet. Ekspedicijos metu įgula apsistos laikinose stovyklavietėse – palapinių miesteliuose, o jų kelionę sekanti filmavimo komanda fiksuos įspūdžius. Pirmąją dokumentikos dalį bus galima pamatyti jau šį rudenį. Kiekvieno sustojimo metu komanda dalyvaus užsiėmimuose, kurie atskleis unikalių faktų apie Lietuvos istoriją, etnokultūrą, virtuvę ir gamtą. E. Jakilaitis pasakojo, kad pagrindinis projekto tikslas – patraukliai pateikti iki šiol nuobodžiai aiškintus, sudėtingus dalykus parodant viską vienu metu: žmones, bendruomenes, užsiėmimus, gamtą... Įgulos pasirinkimą jis paaiškino labai paprastai: „Patys geriausi Lietuvos žmonės.“

Gyvoji istorija

Profesorius A. Bumblauskas papildė kolegą teigdamas, kad „nėra kitos tokios upės, kuri taip jungtų mūsų istoriją“. Jo įsitikinimu, upė - tai vartai į pasaulį, o plaukimas ja – labiau idėja, išėjimas į pasaulį. Profesorius kelis kartus pakartojo, kad „Kaunas – daugiau, nei Lietuvos dalis“, abu su etnologe Zita Kelmickaite džiaugėsi kauniečių dovanotomis gėlėmis ir nuoširdumu. Jie neabejoja, kad visuose sustojimo punktuose bus priimti ne mažiau maloniai ir turės galimybę patirti ir patyrinėti kiekvienos vietovės specifiką. Viena kaunietė ekspedicijos dalyviams padovanojo savo tėvo tapytą paveikslą „Kurėno Globėjas“. Kiti susirinkusieji linkėjo kelionės dalyviams sėkmės ir lydėjo su Dievu.

Į kelią – su dainomis

Publikos numylėtinė – Zita Kelmickaitė atsistojo ir rėžė: „Juk negali sėdėti kalbėdamas su kauniečiais!“ Susirinkusieji džiaugsmingai plojo ir kuždėjosi, kad jau prieš spaudos konferenciją etnologė dalinosi šiltais įspūdžiais apie svetingą sutikimą Kaune. „Ir šiandien Nemunas teka, ir šiandien žmonės nori gražiai gyventi,“ – kalbėjo Z. Kelmickaitė vardindama ant Nemuno kranto įsikūrusias gyvenvietes, kurias jie ketina aplankyti. Ji neabejoja, kad visur žmonės pasitiks taip pat nuoširdžiai su viskuo, ką turi. Būtent tokią, gyvą etnologiją ji tikisi pamatyti ir užfiksuoti. Kaip teigė pati Z. Kelmickaitė, vieni į keliones pasiima Bibliją, o ji glėbyje spaudė seną, storą A.Juškos „Lietuviškos dainos“ leidimą. „Daina – tai gyvenimas. Dainoje viskas pasakyta,“ – paaiškino ji savo pasirinkimą ir viltį susipažinti su vietiniais tarpinių stotelių kolektyvais. Ji projekto tikslą įvardino, kaip meilės Nemunui skatinimą.

Unikali gamta

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius įvardijo Nemuną, kaip pradžių pradžią. Jo teigimu būtent Nemunas savo vandenimis į Lietuvą atnešė daug gyvių ir augalų, kokių čia ankščiau nebuvo. Jis juokėsi, kad pirmosios gyvenvietės kurdavosi ne prie girios, o būtent prie upės. Juk upė – tai kelias. „Mums - tai didžiausia upė,“ – sakė gamtininkas pabrėždamas Nemuno svarbą. Jo įsitikinimu, upė – tai dovana, kurią reikia priimti ir dalintis. S. Paltanavičius viliasi rasti tai, ką jau žino , atrasti ką nors nežinomo ir viskuo pasidalinti. Jis ketina ieškoti kalninių cikadų ir kitų egzotiškai skambančių, bet mūsų aplinkoje klestinčių gyvių.

Istorinis laivas

Laivo kapitonas, Lietuvos jūsų muziejaus direktorius, Romualdas Adomavičius pasakojo, kad šis laivas – replika, t.y. tiksli kuršių marių žvejų laivo kopija. Jam užtenka vos 50 cm gylio, nors ir sveria 3 tonas. Laivas buvo pastatytas 2000 m. vasarą, Lietuvos jūrų muziejuje naudojant autentiškus darbo metodus ir medžiagas. „Kurėnas – bendrinis pavadinimas, nuo tinklo, kurį tempdavo du tokie laivai. O jo pavadinimas „SÜD.1“ rodo, kad tai pirmasis kurėnas, pastatytas Kopgalio, ankščiau vadinto Süderspitze, kaime,“ – smalsuoliams paaiškino R. Adomavičius. Kurėnas jau antrą kartą plaukia šiuo maršrutu, tačiau ekspedicijos dalyviai patikino, kad turi gelbėjimosi liemenes ir visi moka plaukti bent „šuniuku“. Dešimties žmonių įgula buriniu plokščiadugniu laivu keliaus istorinėmis Lietuvos vietomis iki pat Klaipėdos.

Stabtels ir Jurbarko rajone

Projekto dalyviai nusiteikę itin puikiai, noriai bendrauja tiek su žurnalistais, tiek su eiliniais žmonėmis. Apimti entuziazmo ir įkvėpti tautiečių palaikymo jie jau žiūri į priekį ir viliasi kitąmet visi kartu sėkmingai grįžti į Kauną. Susirinkusieji pasigedo valdžios atstovų, tačiau Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (dirigentas G. Vaznys) su šokėjomis davė išlydėtuvėms puikų, iškilmingą toną. Ekspedicija dar šiandien, 15 val., stos Juškų muziejuje Vilkijoje, o rytoj, birželio 29 d., 13 val. numatomas sustojimas prie Panemunės pilies.