Mintys pasitinkant Mokslo ir žinių dieną. Ką apie tai mano buvusi lietuvių kalbos ir teatro mokytoja Jūratė Videikienė?

Buvusi Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jūratė Videikienė pasitinkant Rugsėjo 1-ąją sutiko pasidalinti mintimis. „Greičiausiai ta diena yra didžiausia šventė pirmokams ir jų tėvams“,– sako Jūratė, šiuo metu esanti Šveicarijoje, kur dirba individualios priežiūros darbuotoja.

„Rugsėjo pirmoji ar Mokslo ir žinių diena, – kaip norite – tikrų tikriausia apgaulė. Visada ja patikėdavau. Tas džiugus šurmulys, gėlės ir šypsenos... Tas pakilumas. O iš tiesų mokykla yra pareiga. Joks žaidimas. Aišku, ji ir džiaugsmas, jei sekasi. Ji ir nusivylimas, ir prievolė, ir net nelaisvė bei ašaros. Dar darbas. Bendrystė ir vienatvė. Daugybė dalykų. Ir jei tai tęsiasi 12 metų, net nuovargis, abejingumas, nuobodulys. Ir viltis. Atvirai pasakius, kai paskutinis iš keturių vaikų užvėrė mokyklos duris, ne akmuo – visas kalnas nuslydo nuo pečių. Ačiū Dievui, tariau...

Greičiausiai ta diena yra didžiausia šventė pirmokams ir jų tėvams. Net pati save pamenu pirmoje klasėje. Kokie keisti dalykai įkrenta kartais vaikui į širdį ir atmintį! Prisimenu, kaip norėjau būti ta, kuriai bus patikėta eiti priekyje ir skambinti varpeliu. Tas varpelis atrodė kažkoks nepaprastas: ir forma, ir garsas. Bet buvau mergiūkštė iš kaimo – kaulėta ir kažkokia nedaili. Iki dabar žinau tą mergaitę, dabar jau moterį, kuriai buvo patikėta ši beveik mistinė apeiga. Ak, užstrigo skaudžiai tas varpelis širdy... Ir ką tu jam...

O paskui dar įžengiu į klasę kaip mama. Vėl visas atrodo kitaip. Žiūri į savo pirmokėlį – išmylėtą, iščiustintą. Stebiesi, kaip jis čia tinka tame suole, koks jis protingas, gražus. Tikiesi, kad bus čia laimingas, kad ras draugų, kad jausis savas tame naujame pasaulyje, kuris jau yra už tavęs. O juk būna visaip. Žinai tai. Todėl ir džiugu, ir graudu, ir baugu.

Dar buvau mokytoja. Ir mokykla man buvo meilė. Oi ne! Ne iš pirmo ir net ne iš antro žvilgsnio. Matavausi tuos mokytojo batus nenoriai, įtariai. Ir ten spaudė, ir čia trynė. Netiko, nepatiko... O paskui tik čiūžt! Kaip su kokiomis stebuklingomis kurpėmis – 25 metai ir praskrido. Pamenu tokį epizodą. Penktadienis. Penkta ir šešta pamokos. Kiekvienas mokytojas žino, kaip tai sunku. Ką tik užsidarė durys. Išėjo mano vaikai šypsodamiesi, linkėdami gero savaitgalio. Mes dvi paskutines savaitės pamokas buvome ir rimti, ir kvailiojom, juokėmės ir dirbome. Buvo taip smagu! Šviečia saulė, sėdžiu ir negaliu pajudėti. Galvoju: esu tokia laiminga. Aš tiesiog su tais nuostabiais jaunuoliais kalbu apie literatūrą, pasaulį, gyvenimą ir dar už tai gaunu pinigus! Tai buvo kulminacija. O paskui... Žinote, kaip su ta meile būna. Ne ne! Meilė iš tiesų amžina. Bet jos objektai keičiasi. Uždariau mokyklos duris ne iš nusivylimo, ne todėl, kad nebuvo man vietos. Tiesiog suvokiau, kad pareiga savo vieninteliam gyvenimui yra už viską svarbesnė. Turi būtinai mylėti tai, ką darai. Turi džiaugtis. Nes laikas tau duotas yra labai trumpas. Kartais ir kentėjimas yra džiaugsmas. Bet tik tada, jei aiškiai jauti to prasmę. O jeigu ne?

Ar grįžčiau atgal? Galėčiau atsakyti kokiu sparnuotu posakiu: „Ak, į tą pačią upę neįbrisi ar panašiai“. Bet kaip ir daugelis sparnuotų posakių, tai yra netiesa. Ir įbristi gali, ir sugrįžti. Bet tai tas pats, kas tekėti dar kartą už vyro, su kuriuo išsiskyrei. Nors visko gyvenime būna. Tiesiog kai kuriuos dalykus patys sukuriame, o kai kurie nutinka, ir viskas. Nieko čia nepadarysi.

Vėl Rugsėjo pirmoji... Ir tegul būna ir gėlės, ir linkėjimai, ir klasė pirma, šypsenos. Net jei jos apgauna. Viskas, kaip ir turi būti. Tą dieną, kai baigiasi vasara“.