Mažosios žuvėdros – Jurbarko rajono vertybė

Jurbarko krašte prie Nemuno ir Nemuno salelėse gyvena bene didžiausios Lietuvoje mažųjų žuvėdrų kolonijos. Viena iš labai svarbių visuomenei žinių yra ta, kad mūsų rajone esančios nykstančių mažųjų žuvėdrų kolonijos Nemune nuo 2016 m. birželio 27 d. bus saugomos aplinkos ministro Kęstučio Trečioko įsakymu. Žmonėms draudžiama lankytis tose vietose, kur yra pagrindinės šių paukščių perimvietės, nuo gegužės 20 d. iki rugpjūčio 1 d., kad jos galėtų sėkmingai išperėti ir užauginti jauniklius.

 Iki šiol lankytis teritorijose, kuriose yra įsikūrusios mažųjų žuvėdrų kolonijos, nebuvo draudžiama, tik ribojama. Įspėjamieji ženklai apie tai stovi prie Nemuno ties Greičių k. (2 vietose), ties Palėkių k. (2 vietose), po vieną Rotulių k., ties dviračių taku, nusileidus nuo kalno akmenimis grįstu keliu; Jurbarke ties dviračių tako pradžia; netoli miesto valymo įrenginių link Bišpiliukų ir netoli Mituvos žiočių. Šiose vietose stenduose nurodoma, kad lankymasis yra ribojamas.

4-iose iš prieš tai išvardytų teritorijų atsiras nauji – draudžiantys lankytis ženklai. Tai Nemuno salos ties Rotulių kaimu, ties Greičių kaimu priešais Sudargo piliakalnius ir netoli Mituvos žiočių. Šakių rajone draudžiama lankytis ties Kaimelio kaimu prie Prisiminimų parko esančiose salelėse. Teritorija apima daugmaž 8 kilometrus.

Kaip „Mūsų laikui“ pasakojo Panemunių regioninio parko direktorius Saulius Navlickas, jie jau gamina lenteles su užrašais apie draudimą lankytis teritorijoje nurodytu metu: „Tikimės, kad žmonės supras tokio draudimo svarbą. Mažosios žuvėdros – nykstantys paukščiai. Manau, žmonės turi daugiau domėtis ir žinoti apie mus supančios gamtos vertybes, kaip jas saugoti. Žmonės, kurie nežino, kad Nemuno salose ir smėlėtose pakrantėse būna sunkiai pastebimų paukščių lizdų, gali ant jų lengvai užlipti.“

Direktorius pasakoja, kad mažosios žuvėdros kiaušinius deda duobutėse ant smėlio. Jų dėtys gali žūti nuo įvairių aplinkos veiksnių, pavyzdžiui, po didelių liūčių patvinus Nemunui, lizdai gali būti tiesiog nuplauti. Arba po ilgai trunkančių sausrų nusekus vandeniui, salos susijungia su krantu. Tuomet perimvietes lengvai gali pasiekti plėšrūnai. Tokių salų, virtusių pusiasaliais, yra išties nemažai.

Tačiau didžiausią žalą gamtai padaro ne stichijos, o patys žmonės. Gamtosaugininkai pastebi, kad pastaraisiais metais vis daugiau grėsmės salelėse, kur peri mažosios žuvėdros, kelia poilsiautojai. Dažnai patys to nepastebėdami, jie sutrypia kiaušinius arba jaunikliai žūsta todėl, kad tėvai, bijodami žmonių, nebeatskrenda jų pamaitinti.

„Mūsų pagrindinis uždavinys šiuo metu yra skleisti informaciją apie tai, kodėl šiose teritorijose lankytis negalima. O gamtosaugininkai savo ruožtu turi kontroliuoti, kaip žmonės laikosi draudimų, ar paiso įstatymų, organizuoti  specialius reidus“, – pasakoja parko direktorius.

Saulius Navlickas tikisi, kad mažųjų žuvėdrų kolonijai išlikti padės ne tik žmonių supratingumas, bet ir tai, jog Panemunių parko direkcija yra susitarusi su Vidaus vandenų kelių direkcija, kad žemsiurbės, gilindamos Nemuno vagą, formuotų dirbtines salas, piltų ten iškastas žemes. Viena tokia dirbtinė sala suformuota ties Rotulių kaimu ir jau buvo atsiradę užuominų, kad ten kuriasi mažųjų žuvėdrų kolonija. Pasak S. Navlicko, svarbiausia, kad keistųsi žmonių požiūris į saugomą teritoriją: „Turi pasikeisti mentalitetas. Žinote, kaip pas mus dažnai būna – jei pamato, kad draudžiama, negalima,  tai, žiūrėk, smalsumo vedami, jau atsidūrė ten. O gamtai taip padaroma milžiniška žala. Bet po truputį situacija turėtų pasikeisti, todėl dabar svarbiausia – šviesti visuomenę.“

Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros viršininkas Andrius Šašys redakcijai sakė, jog Jurbarko rajone reidai, kurių metu tikrinama, ar žmonės nesilanko draudžiamose vietose, kartas nuo karto yra vykdomi. Kol kas pažeidimų, pasak viršininko, neaptikta.  

Mažosiomis žuvėdromis domėjosi praėjusių metų liepos mėnesį Jurbarke viešėję Japonijos ornitologai, bendradarbiaudami su lietuviais, Jurbarko rajono apylinkėse ieškojo bei tyrė šiuos nykstančius paukščius.

Lietuvos miškininkas, ekologas, ornitologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras profesorius Petras Kurlavičius „Mūsų laikui“ tuomet pasakojo apie vykdomą projektą ir ornitologų rezultatus Jurbarko apylinkėse: „Bendromis Lietuvos edukologijos universiteto ir Japonijos paukščių apsaugos draugijos mokslininkų jėgomis jau antri metai šalyje tiriamos mažosios žuvėdros. Mažoji žuvėdra yra daugelyje pasaulio valstybių saugoma rūšis. Mūsų šalyje veisimuisi ji dažniausiai įsikuria Nemuno upėje, o lizdelius paprastai suka smėlėtose salose ir pakrantėse. Ten, kur šie paukščiai randa pakankamo dydžio veisimuisi tinkamų buveinių, suformuoja vadinamas kolonijas, t.y. artimoje kaimynystėje susuka ne vieną, o žymiai daugiau lizdelių.

Daugiausiai mažųjų žuvėdrų tyrėjai  rado Nemuno salose ir pakrantėse Jurbarko rajono ribose, bet ir čia jos veisėsi labai nesėkmingai. Vienoje iš salų buvo susiformavusi daugiau kaip 50 porų kolonija. Paukščiai įsirengė lizdus ir pradėjo perėti, tačiau didžiausia kolonija nukentėjo dėl masinio žmonių lankymosi birželio paskutinėmis ir liepos mėnesio pirmomis dienomis. Prie salos atvykus tarptautinei tyrėjų ekspedicijai mažųjų žuvėdrų kolonijoje matėsi daugybė žmonių pėdsakų ir keleto labai didelių smėlio pilių liekanos. Tapo akivaizdu, kad buvusi karščio banga priviliojo daug žmonių prie vandens telkinių ir mažųjų žuvėdrų kolonija stipriai nukentėjo. Jie rado tik stebuklingai nesutryptus išlikusius keturis lizdus su inkubuojamomis dėtimis ir vieną jau dviejų-trijų dienų jauniklį. Taigi išliko kiek mažiau nei 10 proc. kolonijos porų.“

Bendromis Lietuvos edukologijos universiteto ir Japonijos paukščių apsaugos draugijos mokslininkų jėgomis jau trečius metus Lietuvoje bus tiriamos retos mažosios žuvėdros. Institucijos yra pasirašiusios tarptautinę bendradarbiavimo sutartį. Sutarta, kad 2014-2016 m. bus vykdomas projektas „Šiaurės Rytų Europos mažosios žuvėdros populiacijos produktyvumas, svarbiausios grėsmės ir sezoninių migracijų keliai“.

Tikėtina, kad bendromis gamtosaugininkų, mokslininkų, visos visuomenės pastangomis mažosios žuvėdros mūsų regione išliks. Panemunių regioninio parko direktoriaus Sauliaus Navlicko nuomone, dabar svarbiausias uždavinys – šviesti žmones. 

Mažoji žuvėdra  nuo 1976 m. įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Šis paukštis saugomas ir pagal Berno, Bonos konvencijų ir Paukščių direktyvos nuostatas. Lietuvoje dabar yra tik apie du tris šimtus mažųjų žuvėdrų porų.

Šis paukštis beveik perpus mažesnis už upinę žuvėdrą. Maitintis gali skristi net už kelių kilometrų nuo perėjimo vietos. Minta daugiausiai smulkiomis žuvelėmis, rečiau vėžiagyviais, vabzdžių lervomis.

 Charakteringas požymis – labai tankus plasnojimas sparnais. Stebėdama vandens paviršių gali plasnodama sparnais laikytis vienoje vietoje ir tik išlaukusi reikiamo momento puola į vandenį gaudyti grobio. Po nesėkmingo puolimo greičiau nei kitos žuvėdros puola į vandenį pakartotinai.

 Mėgsta atokius smėlėtus ar žvyru, kriauklelėmis padengtus vandens telkinių krantus ir salas. Peri birželio mėnesį. Grunte iškastoje duobutėje deda nuo 2 iki 3 pilkšvos spalvos kiaušinių su juodomis dėmelėmis.