Krašto šventė prasidėjo nusilenkiant bunkerio prižiūrėtojui

Su prasmingais linkėjimais, Ramintos Naujanytės-Bjelle atliekamomis dainomis, šventinėmis salvėmis bei šventos pareigos pavyzdžiu, kuriam lenkėsi ir dėkojo visi susirinkusieji, kurių, organizatorių džiaugsmui, kasmet vis daugiau. Toks buvo trečiadienio atminimo vakaras Šapališkės miške prie Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vado generolo Jono Žemaičio bunkerio, skirtas Baltijos keliui arba Juodojo kaspino dienai. Juo prasidėjo visi Jurbarko krašto šventės renginiai.

Nepaprastas gražios pareigos pavyzdys, kuris sugraudino ne tik vakaro organizatorius, bet ir susirinkusiuosius. Visi tą vakarą plojo, rankas spaudė ir dėkojo vietiniam Antanui Puišiui, kuris kasmet rūpinasi ir prižiūri bunkerį. Renginio organizatorė vadžgiriškė Lina Lukošienė pasakojo, kad prieš renginį po lietaus bunkerį rado apsemtą iki pat gultų. Surado, kas padėtų tą vandenį išpumpuoti, bet jų pagalbos neprireikė. Bunkeris vėl buvo sausas – jokio vandens, tik paprastas kaimiškas kibirėlis su parišta virvute. Vandenį jau buvo išsėmęs 88 metų Antanas. Vėliau paaiškėjo, kad ir kibiriukas – Antano, kuris neprašomas iš bunkerio išpylė 50 kibirų vandens. „Toks žmogus nusipelno ne tik Jurbarko krašto, bet ir Lietuvos garbės piliečio vardo“, – susigraudinusi kalbėjo L. Lukošienė, kurios žodžius nutraukė plojimai.

Pats Antanas šių žodžių negirdėjo, nes į atminimo vakarą pavėlavo. Iš namų Paalsio II kaime dviračiu atmynė beveik 11 kilometrų – prie bunkerio buvo jau baigiantis Bjelle koncertui. Vyras apgailestavo, nes buvo tikras, kad tradicinis renginys prasidės viena valanda vėliau. Sakė, kad važiuodamas girdėjo šventines salves. Jas tą vakarą prie bunkerio iššovė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 210-osios kuopos kariai. Užsiminus apie išsemtą vandenį, Antaniukas, taip jį švelniai vadina vietiniai, tikino, kad partizanų laikais bunkeryje po lietaus susikaupdavo kur kas daugiau vandens nei dabar. Antanas atkreipė savo pašnekovų dėmesį į vieną eglę prie bunkerio, kuri mena visus skaudžius čia vykusius įvykius. Klausimo, kodėl jam svarbu prižiūrėti bunkerį, jis nesupranta. Jo atsakyme – jokių skambių frazių, žodžių apie pareigą, priesaiką ir panašiai. Jis tiesiog pažinojo vieną iš šiame bunkeryje besislapsčiusių partizanų. Palubeckį. Priminsime, kad Puišių šeima yra pagelbėjusi tokiems partizanams kaip ištikimiausias Jono Žemaičio-Vytauto bendražygis Juozas Palubeckas-Simas.

A. Puišys dviračiu, kurį eglynėlyje paliko, prie bunkerio atmynė ne tuščiomis. Atsivežė dvi kapinių žvakes, kurių vieną norėjo pastatyti pačiame bunkeryje, o kitą – prie paminklo.

Prie bunkerio – ir iš Rusijos

Kitas pareigos pavyzdys – iš anapus Nemuno.  Susirinkusieji atkreipė dėmesį į automobilį rusiškais numeriais. Paaiškėjo, kad jau penktą kartą į šį atminimo vakarą atvyksta diplomatas Mindaugas Balaika iš Lietuvos konsulato Sovetske (Rusija) kartu su bendradarbe Andžela Urbanovič. Kaip jie patys sako, simboliškai prižiūri šią vietą. Būtent jie pasirūpino, kad bunkeryje būtų pakabinta nauja J. Žemaičio nuotrauka. Diplomatas pasakoja, kad senoji nuotrauka buvo pradėjusi irti ir pelyti. M. Balaika, kurio darbo kabinete kabo J. Žemaičio portretas, atspausdino nuotrauką, įlaminavo ir karštais klijais kraštus užlydė, kad drėgmės negautų. Generolo įlaminuotą portretą pakabino maždaug prieš mėnesį. Abu prie šio bunkerio atvyksta penktą kartą. Pasakoja, kad ne iš patriotizmo. „ Čia visai nesusiję su patriotizmu. Tai susiję su tautine savigarba. Tai pareigos, savigarbos, moralės, sąžinės ir vyriško tvirtumo klausimas“, – sakė diplomatas, įsitikinęs, kad šis bunkeris Lietuvai toks pat svarbus, kaip atkurtas Minaičių bunkeris, kaip Gedimino pilis. Jis apgailestavo, kad atminimo vakare, kuris yra Jurbarko krašto šventės dalis, susirinko tiek nedaug žmonių, kad šis bunkeris yra tvarkomas minimaliai, kai turėtų būti sutvarkytas taip, kaip Minaičiuose. Užsiminė, kad tuos priekaištus išsakęs ir, jo žodžiais, mynęs ant rajono mero sąžinės, kuris jam pažadėjo, kad bus imtasi šių darbų.

Pagerbė J. Žemaitį

Ir meilės Lietuvai paminklas, ir pavyzdys jaunimui. Tą vakarą nusilenkta ir pačiam Jonui Žemaičiui. Rajono meras Skirmantas Mockevičius savo oficialioje kalboje priminė generolo istoriją, kaip jis buvo tardomas 11 mėnesių, kaip galėjo atgauti laisvę ir užsitikrinti ramų gyvenimą vienu parašu, bet nepasirašė. „Ir ši vieta parodo, kad čia savo lemtį sutiko žmogus, kuris nepaisant kankinimų, neišdavė tėvynės, nepardavė laisvės ir išliko kaip drąsos, meilės Lietuvai, artimui ir ateities kartoms paminklas, puikus pavyzdys jaunimui“, – sakė savo kalboje rajono meras, kviesdamas į šią vietą atsivesti savo vaikus, artimuosius.

Pasveikinti jurbarkiečių su prasidedančia krašto švente atvykęs Tauragės rajono meras Sigitas Mičulis ypač padėkojo tiems, kurie atsivedė vaikų, palinkėjo, kad prie šio bunkerio tėvai atvestų vaikus, seneliai anūkus, kuriems pasakotų tą skaudžią istoriją, kuri vyko ne taip seniai, bet jau yra primiršta.

Į atminimo vakarą atvyko ne tik vietinių, jurbarkiečių, bet ir svečių iš Kelmės, Vilniaus bei kitų Lietuvos vietų. Kelmiškiai tvirtino, kad atvažiuos kitais metais ir atsiveš dar daugiau žmonių.

Šaulio pažymėjimas  ir tradicinė sriuba

Prie bunkerio aidėjo ne tik šventinės salvės Lietuvai, visiems žmonėms ir pareigos vykdytojams. Skambėjo ir Bjelle muzika, ir šaulio šūkis. Tauragės apskrities šaulių rinktinės bei stovyklos vadas Algirdas Genys pasinaudojo proga pratęsti tradiciją. Tą trečiadienio vakarą įteikė pratęstą šaulio pažymėjimą Benui Radvilai, kuris šaulio pažymėjimą gavo jau trečią kartą, mat pažymėjimas galioja penkerius metus. A. Genys priminė, kad B. Radvila yra Žemaitijos brigados vado pulkininko Artūro Radvilos dėdė.

Tą vakarą daugelis pasinaudojo galimybe nors trumpam įlįsti į bunkerį. Šia proga pasinaudojo ir vaikai, kuriems įspūdį padarė ir nustebino tai, kad „ten nieko nėra, net elektros“. Tauragės rajono meras tikino, kad bunkeryje jaučiasi kur kas geriau nei savivaldybės rūmuose.

Susirinkusieji po atminimo vakaro skirstytis namo neskubėjo. Kalbos persikėlė į netoli vadavietės vietos įrengtą poilsiavietę. Prie vadžgiriškės  Erikos Žievienės išvirtos sriubos pokalbių temos buvo įvairiausios – nuo norų atstatyti rajono bunkerius iki Ukrainos įvykių. Kalbėta apie Amerikos prezidentą, Rusijos opoziciją, Lietuvos šaulius bei apie artėjančias didžiules Rusijos karines pratybas Lietuvos pasienyje. „Miegokite ramiai. Bijoti nėra ko“, – civiliams linkėjo kariškiai, kurie patys yra budrūs.

Projektas: Pilietiškumo ugdymas - ginklas pasienyje prieš propagandą.