Karšuvos girioje aptikta stambiausia Lietuvos sprakšių rūšis

Praėjusią vasarą, rugpjūčio pradžioje Karšuvos girios pakraštyje netoli Viešvilės miestelio vykdant naktinių drugių tyrimus į šviesą atskrido kiek neįprastas vabalas. Pasitikrinus pagal atitinkamą literatūrą, jaudinantis įtarimas pasitvirtino – tai buvo didysis sprakšis (Stenagostus rufus) – vienas rečiausių saugomų Lietuvos vabalų, praneša Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas.

Praėjusią vasarą, rugpjūčio pradžioje Karšuvos girios pakraštyje netoli Viešvilės miestelio vykdant naktinių drugių tyrimus į šviesą atskrido kiek neįprastas vabalas. Pasitikrinus pagal atitinkamą literatūrą, jaudinantis įtarimas pasitvirtino – tai buvo didysis sprakšis (Stenagostus rufus) – vienas rečiausių saugomų Lietuvos vabalų.

Lietuvoje iki šiol užregistruotos 76 sprakšių (Elateridae) šeimos vabalų rūšys. Sprakšių lervos nesunkiai atskiriamos pagal savo kietoką geltonos ar rusvos spalvos kirmėlišką kūną. Lervos gali maitintis yrančia medienos ar miško paklotės organika, grybiena, žolinių augalų šaknimis. Nemažai rūšių yra žinomos kaip kultūrinių augalų kenkėjai. Tačiau yra ir grobuoniškų rūšių, kurių lervos minta kitais dirvoje ar negyvoje medienoje gyvenančiais bestuburiais. Tokios rūšys atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose, tačiau daugelis jų yra gana retos ar net saugotinos. Lietuvos raudonojoje knygoje be didžiojo sprakšio yra dar raudonasis pievasprakšis. Savo eilės į šį sąrašą laukia 2010 m. Kauno Ąžuolyne rastas stambus sprakšis Elater ferrugineus. Yra ir daugiau retų šios šeimos atstovų, kurių radimvietės susijusios su senų medynų buveinėmis, turtingomis negyvos yrančios medienos.

Didysis sprakšis – stambiausias savo šeimos atstovas. Kūno ilgis siekia 20-28 mm. Lervos 5 metus vystosi negyvoje stambių pušų, rečiau eglių, medienoje. Literatūroje nurodoma, jog dažniausiai laikosi kelmuose ir stuobriuose žemiau žemės paviršiaus. Lervos medžioja medieną graužiančias kitų vabalų, dažniausiai ūsuočių, lervas. Tinkamos buveinės yra reti šviesūs, saulės įšildomi pušynai. Tai gali turėti įtakos vabalo retumui, nes dabartiniai pušynai dėl ūkinio intereso yra gana tankūs, o juos nukirtus kirtavietės greitai apželdinamos. Kai pušų kelmai pradeda irti, jie jau atsiduria pavėsyje ir šilumamėgėms vabzdžių rūšims tampa nebetinkami. Daug sprakšių, tarp jų ir retų, žūva kinivarpoms skirtose feromoninėse gaudyklėse, kurios iškabinamos šviežiose kirtavietėse. Kad būtų mažesnė žala gamtai, reikalinga dažniau tikrinti gaudykles ir nekenksmingus vabzdžius paleisti.

Didžiuosius sprakšius gana sunku aptikti. Jie skraido vasaros mėnesiais vėlai vakare ir pirmoje nakties pusėje. Vabalai linkę skristi į šviesą, todėl vienas iš palankesnių aptikimo būdų yra viliojimas dirbtinės šviesos pagalba. Lietuvoje iki šiol buvo žinoma vos keletas radimviečių – Radviliškio, Varėnos rajonuose ir Kuršių nerijoje. Tik pastarojoje vabalai aptinkami reguliariai, o žemyninėje šalies dalyje jau 30 metų nebuvo randami.

Karšuvos girioje vyrauja pušynai, todėl buvo galima tikėtis čia aptikti šią rūšį. Netikėta buvo tai, kad rūšis rasta ne Viešvilės rezervato teritorijoje, kur yra palankesnės sąlygos, o ūkiniame Kalvelių girininkijos miške. Tačiau Karšuvos giria irgi turi apsaugos statusą, nes yra Natura 2000 teritorija, skirta lūšių ir kito su negyvomis pušimis susijusio vabalo – šneiderio kirmvabalio – išsaugojimui. Atsakingas miškų naudojimas, kai biologinei įvairovei paliekama dalis medžių natūraliai mirčiai ir suirimui veiksmingai prisideda prie nykstančių rūšių išsaugojimo.

 Didysis sprakšis – stambiausias savo šeimos atstovas. Kūno ilgis siekia 20-28 mm. Lervos 5 metus vystosi negyvoje stambių pušų, rečiau eglių, medienoje. Literatūroje nurodoma, jog dažniausiai laikosi kelmuose ir stuobriuose žemiau žemės paviršiaus. Lervos medžioja medieną graužiančias kitų vabalų, dažniausiai ūsuočių, lervas. Tinkamos buveinės yra reti šviesūs, saulės įšildomi pušynai. Tai gali turėti įtakos vabalo retumui, nes dabartiniai pušynai dėl ūkinio intereso yra gana tankūs, o juos nukirtus kirtavietės greitai apželdinamos. Kai pušų kelmai pradeda irti, jie jau atsiduria pavėsyje ir šilumamėgėms vabzdžių rūšims tampa nebetinkami. Daug sprakšių, tarp jų ir retų, žūva kinivarpoms skirtose feromoninėse gaudyklėse, kurios iškabinamos šviežiose kirtavietėse. Kad būtų mažesnė žala gamtai, reikalinga dažniau tikrinti gaudykles ir nekenksmingus vabzdžius paleisti.

Didžiuosius sprakšius gana sunku aptikti. Jie skraido vasaros mėnesiais vėlai vakare ir pirmoje nakties pusėje. Vabalai linkę skristi į šviesą, todėl vienas iš palankesnių aptikimo būdų yra viliojimas dirbtinės šviesos pagalba. Lietuvoje iki šiol buvo žinoma vos keletas radimviečių – Radviliškio, Varėnos rajonuose ir Kuršių nerijoje. Tik pastarojoje vabalai aptinkami reguliariai, o žemyninėje šalies dalyje jau 30 metų nebuvo randami.

Karšuvos girioje vyrauja pušynai, todėl buvo galima tikėtis čia aptikti šią rūšį. Netikėta buvo tai, kad rūšis rasta ne Viešvilės rezervato teritorijoje, kur yra palankesnės sąlygos, o ūkiniame Kalvelių girininkijos miške. Tačiau Karšuvos giria irgi turi apsaugos statusą, nes yra Natura 2000 teritorija, skirta lūšių ir kito su negyvomis pušimis susijusio vabalo – šneiderio kirmvabalio – išsaugojimui. Atsakingas miškų naudojimas, kai biologinei įvairovei paliekama dalis medžių natūraliai mirčiai ir suirimui veiksmingai prisideda prie nykstančių rūšių išsaugojimo.