Jurbarkas savivaldybių reitinge DEVINTAS... nuo galo
Kaip ir kasmet 2013 metų savivaldybių reitingus pateikė „Veido“ redakcija. Septintą kartą visas savivaldybes „Veidas“ šiemet vertino pagal dvidešimt penkis parametrus. Kiekviena savivaldybė galėjo surinkti daugiausiai - 200 taškų. Esmingų pokyčių, palyginti su praėjusių metų reitingu, nepamatėme – dauguma savivaldybių išlaikė turėtas pozicijas. Daugiausiai, 148,8 taško, surinko sostinė, antra yra Neringa (131,31 tšk.), o Klaipėdą (117,9 tšk.) iš trečiosios pozicijos šįkart išstūmė Kaunas (120,35 tšk.).
Akivaizdu, kad paskutiniame dešimtuke kartu su Jurbarku atsidūrė sparčiausiai senstančios savivaldybės. Žemiau Jurbarko rikiuojasi Anykščiai (57,38 taškai), Kelmė (60,33 t.), Zarasai (61,44 t.), Ignalina (61,66 t.), Lazdijai (62,31 t.), Kalvarija (62,50), Akmenė (63,42 t.), Alytaus r. 64,21 t., Joniškis (64,28 t.). Nepaisant šių savivaldybių merų pastangų gerinti žmonių gyvenimą ir infrastruktūrą už ES pinigus, viešosios infrastruktūros gerėjimas neskatina likti žmonių noro likti šiose savivaldybėse.
Jurbarkiečiai gauna ir vieną iš mažiausių algų. Jurbarke vidutiniškai ji siekia 1 509 Lt, mažiausiai uždirba Pagėgių r. gyventojai. Jų vidutinis darbo užmokestis - 1 391 Lt, vilniečių - 2 428 Lt.
Lietuvoje yra net 43 seniūnijos, kuriose pernai negimė nė vienas vaikas. Kai kuriose jų nė vienas naujagimis neužregistruotas jau antrus metus iš eilės. „Veido“ tyrimu, pati geriausia padėtis tarp visų vadinamų retai apgyvendintų teritorijų pagal vaikų skaičių yra mūsų rajone Viešvilės seniūnijoje. Čia vaikai iki 15 metų sudaro net 19,2 proc. visų seniūnijos gyventojų. Nepatikslinta, ar čia yra priskaičiuoti ir Viešvilės vaikų namuose gyvenantys vaikai. Bet net jei visi šioje seniūnijoje šiuo metu gyvenantys vaikai liktų čia kurti savo ateitį, jie vis tiek nepagimdytų tiek vaikų, kad gyventojų skaičius išliktų toks pat kaip šiandien.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje buvo uždarytos net 1 045 mokyklos, arba net 44 proc. visų šalies mokyklų. Jurbarko rajone 1997 metais buvo 57 mokymo įstaigos, o 2013 metais - 20.
„Veidui“ paklausus, ar realus scenarijus, kad jau netrukus Lietuva taps į Latviją panašia valstybe, kurioje gyvybinga bus tik sostinė Vilnius, uostamiestis Klaipėda ir juos jungiantis Kaunas, o rajonuose be savivaldybės administracijų veiks keletas kuklių paslaugų centrų, kaimiškose seniūnijose gyvens po keletą stambių ūkininkų, kuriems dirbs keturios penkios šeimos, Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas nesutrinka: „Taip, tai vienas iš galimų pesimistiškiausių scenarijų. Mat esmė ta, kad paslaugų centrai kuriami tik tose gyvenvietėse, kuriose yra ne mažiau kaip 500 gyventojų. Jei tiek gyventojų nebėra, uždaroma mokykla. O ją uždarius, kaip rodo pastarojo dešimtmečio patirtis, prasideda grandininė reakcija: uždaromas banko skyrius, paštas, biblioteka, kultūros namai, kavinės, galiausiai nelieka parduotuvių. Ir vėlgi, kai nebelieka paslaugų centrų, seniūnija tampa dar mažiau patraukli, dar daugiau žmonių keliasi į rajonų centrus, didesnius miestus ar emigruoja į užsienį“.
Jurbarko švietimo skyriaus vedėjas Antanas Gvildys toks kategoriškas nėra. Jo nuomone, viskas priklauso nuo bendruomenės ir gyventojų. Uždarius mokyklas Pašaltuonyje ir Armeniškiuose visuomeninis bei kutūrinis gyvenimas šiuose kaimuose nenutrūko.
Kad neišvyktų svetur Jurbarko rajono gyventojai, receptus, kaip ir visoje Lietuvoje, rašė įvairūs politikai, tačiau vaistai taip ir liko neišrasti. Žadėtos gamyklos nepastatytos, užsienio investuotojai nepritraukti.
Vienas iš retų pavyzdžių, kaip rašo „Veidas“, galėtų būti Akmenės rajonas. Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas, kuris nelaukė, kol užsieniečiai bes pirštu žemėlapyje ir susiras šį nuostabų Lietuvos užkampį, o pats važiavo ir siuntė delegacijas į svečius kraštus investuotojų vilioti. Mero pastangomis Akmenėje savo filialą atidarė pasaulinio baldų pramonės milžino „Ikea“ padalinys – nedidelis, bet šiai nykstančiai savivaldybei gyvybiškai svarbus. Kita vertus, jei turėtume daugiau kūrybingų verslininkų, Lietuva irgi netuštėtų taip sparčiai. Vienas pavyzdžių – Pabradė, kurioje lietuvis Sigitas Žvirblis, susiradęs užsienio partnerių ir pastatęs medicininės produkcijos gamyklą „Intersurgical“, atgaivino visą seniūniją ir suteikė geresnio gyvenimo viltį maždaug trims tūkstančiams pabradiškių.
Įdomu, kad taip elektrotechnika patobulėjo:)
Nemuno keltų istorija. Keltai: nuo irklinio „skraidančio“ iki elektra varomo