Juodaičių mokinių ekspedicija Dzūkijos partizanų takais

Niekas neleidžia geriau pažinti savo tautos praeities, kaip jos istorijos pažinimas. Pažinimas, kuris neatsiejamas veiksnys ugdymo įstaigoje, bendruomenėje ar asmeniniame gyvenime. Jurbarko rajono Juodaičių pagrindinės mokyklos mokiniai, įgyvendindami projektą „Jaunimas žengia istorijos takais“, kurio dalį finansuoja Jurbarko rajono savivaldybė, išvyko į pažintinę, istorinę ekspediciją į Dzūkijos nacionalinį parką aplankant partizaninio karo paminklus, susitinkant su Partizaninio karo liudininkais.

Ekspedicija prasidėjo š. m. rugsėjo 12 d., kada mokiniai, kartu su istorijos mokytoju Andriumi Bautroniu pajudėjo maršrutiniu autobusu iš Juodaičių į Kaune esantį Vytauto Didžiojo karo muziejų, kuriame susipažino su įvairiais Lietuvos istorijos laikotarpiais.

Aplankę muziejaus ekspozicijas, diskutuodami ir lankydami Kauno rimties parką ir paminklus mūsų laisvės istorijai atminti, keliavome į autobusą ir vykome link nakvynės vietos Merkinėje.

Merkinę pasiekėme jau gerokai sutemus. Įsikūrę Merkinės pagrindinės mokyklos bendrabutyje, ilsėjomės ir ruošiamės rytojaus pažintiniam žygiui.

Rytas išaušo. Palikę nakvynės vietą, patraukėme į Merkinės turizmo informacijos centrą, kur mus supažindino su Dzūkijos nacionaliniu parku, Dzūkijos bei Merkinės istorija. Atsisveikinę su centre mus šiltai priėmusia gide ir gavę puikios informacijos, traukėme į Merkinėje esantį Kryžių kalnelį, kuris įkurtas Partizaninio karo aukoms atminti (toje vietoje partizaninio karo metu „stribai“ mesdavo į ten iškastas duobes partizanų kūnus). Pagerbę partizanų atminimą savo apsilankymu, traukėme link Merkinės piliakalnio, nuo kurio atsiveria puikus gamtovaizdis - piliakalnio didybė liudija apie garbingą Lietuvos praeitį.

Aplankę Merkinę, pasirūpinę maisto atsargomis traukėme į Kasčiūnų kaimą, kur mūsų laukė partizaninio karo dalyvis Juozas Jakavonis – Tigras. Nužygiavus keliais apie 11 – 12 km, pasiekėme Juozo Jakavonio – Tigro sodybą, kur mus pasitiko pats šeimininkas. Pasikvietęs prie jo kieme atstatyto bunkerio, ėmė pasakoti apie savo ir draugų kovą už Lietuvos laivę. Likome sujaudinti ir pakylėti pasakojimo- galėjome pasijausti tikrais tų įvykių dalyviais. Pasakojimą baigė, tačiau įspūdis išliko ilgam. Pabuvoję bunkeryje ir pasitikslinę kelio maršrutą, traukėme toliau partizanų takais kitų mus dominančių objektų link.

Palikę partizaną ir jo kieme esantį bunkerį, persikėlę per Merkį vadinamuoju „beždžionių tiltu“ traukėme link Viršurudukio, kur mūsų laukė daug partizaniniam karui reikšmingų vietų. Atvykę į Viršurudukį pasipildėme vandens atsargas, pamatėme namą, kuriame buvo apsistojęs vienas ryškiausių partizaninio karo vadų Adolfas Ramanauskas – Vanagas organizuodamas 1948 metais partizanų pagerbimo šventę. Toliau vykome į vietą miško gilumoje, kur vyko visa partizanų pagerbimo ceremonija, o dar giliau eidami į mišką radome ir partizanų pietavimo po apdovanojimų vietą. (Šiuo metu ten yra įrengtos informacinės lentos, primenančios apie istorinius įvykius ir aplinkybes).

Jau saulė po truputį atsisveikinėjo su diena, o mes dar turėjome pasiekti Viršurudukio bunkerį, todėl paspartinę žingsnį traukėme toliau. Pasiekėme bunkerį. Įspūdis didelis. Bunkeris paruoštas lankymui, jame yra eksponatų. Aplankę bunkerį ir atsisveikinę su mus palydėjusiu Viršurudukio gyventoju Sigitu, traukėme miško pakraščio link apie 3 km. Mišką palikome jau temstant. Pasiekėme autobusų stotelę, kurioje turėjome laukti atvykstančio autobuso, aišku, buvo ir anksčiau važiuojančių autobusų, tačiau mes dar buvome miško prieglobstyje.

Sulaukėme autobuso ir su visais turimais daiktais likusius keletą kilometrų iki Druskininkų pasiekėme autobusu.

Druskininkuose įsikūrėme „Atgimimo“ gimnazijoje ir pavakarieniavę ruošėmės miegui ir laukėme ryto, kad galėtume tęsti savo ekspediciją.

Rytas. Palikę gimnaziją, ėjome į Druskininkų tremties ir rezistencijos muziejų, kuriame Gintautas Kazlauskas mums pristatė tremties istoriją ir pasakojo apie partizaninį karą Lietuvoje ir Dzūkijoje. Muziejus turtingas eksponatais, todėl buvo ką pažiūrėti ir kuo pasidomėti. Palikę muziejų, kiekvienas individualiai susipažinome su Druskininkais. Būnant Druskininkuose neaplankyti M. K. Čiurlionio paminklo būtų nedovanotina (muziejaus negalėjome aplankyti, kadangi nedirbo). Aplankę paminklą M. K. Čiurlioniui, traukėme į autobusų stotį ir judėjome namų link, taip užbaigdami savaitgalio ekspediciją.

Visi ekspedicijos dalyviai linki nuolat domėtis savo krašto ir šalies istorija, kadangi nepažinus savo istorijos, nežinosi, kuo ji garbinga ir didi.